Sunkiais auksiniais kryžiais pasidabinę ir prabangius automobilius vairuojantys kunigai bei vienuolynų vyresnieji piktina sunkius laikus išgyvenančius graikus. O ir nuolatiniais skandalais garsėjanti Graikijos ortodoksų bažnyčia per pastarąjį dešimtmetį atbaidė nemažai tikinčiųjų. Dalis jų prisiminė pagoniškąjį tikėjimą ir kasmet renkasi ant Olimpo kalno ar Delfuose, kur aukojama ir meldžiamasi dvylikai Olimpo dievų.
Graikija vis dar pasižymi ne tik įstabaus grožio salomis, saulėtais paplūdimiais, romantiškais kalnais ir amfiteatrų bei šventyklų griuvėsiais, sirtakiu ir futbolu, bet ir gausybe religinių švenčių, šventadienių ir vardadienių, ilgadienėmis šv. Velykomis ir šv. Kalėdomis, o taip pat itin masiškomis vestuvėmis ir jų apeigomis. Tačiau vis didesnė graikų jaunimo dalis nebesilanko maldos namuose ir užuot sėdėję prie įprasto jų šeimoms religinių švenčių stalo, traukia į paplūdimius bei naktinius klubus, o temperamentingąsias, visą plačią giminę sutraukiančias vestuves atidėlioja geresniems laikams.
Jaunoji Graikijos karta puikiai pažįsta religinį kalendorių ir su juo susijusius ritualus. Tėvai ir seneliai reguliariai lankė ir tebelanko bažnyčią, bet šiandien į panigyrį – kaimo, miestelio ar visos šalies šventojo dienos paminėjimą – jaunimas užsuka vis rečiau ir dažniausiai tik pasimatyti su giminėmis, artimaisiais, draugais ir ...sočiai pavalgyti.
Iškilmingi Šventųjų minėjimai, kurių metu jaunos merginos tikėdavosi sutikti būsimą vyrą, dabar tėra nedidelių miestelių ir kaimų senolių, vyresnio amžiaus žmonių sambūriai. Iki paryčių trunkančiuose šokiuose daugiausiai linksminasi močiutės, tetos ir vaikai. Dvidešimtmečiai - trisdešimtmečiai užsuka pasimėgauti alumi, vynu, kepta mėsa, bet vis dažniau varžosi sušokti tautinį šokį. Svetimšaliui sunku priprasti prie nuolat besižegnojančių autobuso keleivių, itin dažno bažnyčios varpų skambesio, aplink cerkves ir vienuolynus gyvenančių žmonių uolumo puošiant ir valant Dievo namus. Jauni vyrai, pasidabinę didžiuliais kryžiais, saldumynus dalinantys kaimynai ir bendradarbiai, švenčiantys savo vardadienius, sutampančius su vieno ar kito šventojo diena – vis dar įprasti šiuolaikinės Graikijos gyvenimo ženklai.
Provincijoje, skirtingai nuo didmiesčių, dažnai ir į ketvirtą dešimtmetį įžengę, bet kartu su tėvais gyvenantys sūnūs ir dukterys paprastai išlieka religingi. Tokiose šeimose vestuvės, krikštynos ir religinės šventės tebešvenčiamos iš širdies, nors, žinoma, ir su daug kuklesnėmis vaišėmis, nei geresniais šaliai laikais. Pagonybę prisiminusieji ir ją dabar išpažįstantys graikai vis dažniau renkasi ant Olimpo kalno arba Delfuose, ir ten aukoja bei meldžiasi seniesiems Olimpo dievams. Tokiam žingsniui ne vieną paskatina pačių oficialiosios šalies religijos atstovų elgesys. Žmones piktina jų prabangios vilos brangiausiuose kurortuose, atostogos penkių žvaigždučių viešbučiuose, be jokių skrupulų prekybos centruose prisikraunami pilni vežimėliai vyno, maisto, prabangos prekių.
Krikštynos, vestuvės, laidotuvės dabar itin nepavydėtina graikų pareiga. Krikštatėviai už krikštynas bažnyčiai turi paaukoti mažiausiai 200 eurų, piršliai už vestuves irgi turi pakloti ne vieną šimtą. Tradicijos išlieka stiprios, noras pasirodyti prieš draugus ir gimines, o tiksliau, paprasčiausia žmogiškoji puikybė – didžiausias Graikijos bažnyčios draugas. Kai kurie vienuolynai ir cerkvės jau seniai tapo turistinėmis atrakcijomis: su tobulai nubalintomis sienomis, kondicionieriais ir puikiais svečiams skirtais apartamentais su vaizdu į jūra, internetu ir televizoriumi.
Kad ir kaip ten būtų, svetimšaliams ir turistams užsukus į kokį nors šventojo vardadienį, Velykas ar Kalėdas švenčiančios graikų šeimos namus, kaimelio aikštėje, mokykloje ar stadione vykstantį bendruomenės „panigyrį“ nuostabą kelią ne tik šurmulys, neįtikėtinai gausus keturių ar net penkių kartų atstovų susibūrimas, tradicinio maisto kupinas sudėtinis stalas, bet ir nemažėjantis šeimininkų vaišingumas, bendravimo paprastumas ir šiluma.
Iki paryčių trunkantys šokiai, neišsenkančios šelmiškų ir liūdnų, nostalgiškų dainų bei šokių variacijos, po stalais besisukinėjantys šunys ir katės. Tai - autentiškoji Graikija, mažiau religinga, sunkiai besiverčianti, emigruojanti, streikų ir nedarbo alinama, tačiau vis dar gyvenimą švenčianti šalis.
