Ir dangus tikrai nesugrius. Atvirkščiai, taip klostantis įvykiams galima net įžvelgti ne vieną mūsų šaliai palankų scenarijų.
Pirmiausia įdomu turėtų būti pačioje Lietuvoje.
Ypač prisiminus dar visai neseniai Lietuvą drebinusias šios politinės jėgos organizuotas protesto akcijas, taip pat jų nuolatinius skundus dėl tikro ar tariamo lenkų tautinės mažumos diskriminavimo.
Juk patiems dirbant Vyriausybėje skųstis tariamai diskriminuojančiais Lietuvos valdžios sprendimais tarsi nebeliks pagrindo.
Tačiau ar pavyks pasiekti viską, ko reikalauta iš buvusios valdžios, neaišku. Ir tai, atrodo, suvokia patys LLRA lyderiai.
Štai į premjero postą besitaikantis socialdemokratų vadas A. Butkevičius šią savaitę viešai pareiškė, kad Lenkų rinkimų akcija net nereikalauja į būsimą Vyriausybės programą įtraukti pavardžių rašybos lenkiškais rašmenimis ir kitų „išskirtinių reikalavimų tautiniu pagrindu”.
Kad pavardžių rašybos klausimo derybose dėl galimos koalicijos „politiniu lygmeniu nekels”, anksčiau buvo pripažinęs ir pats LLRA lyderis V. Tomaševskis.
Kita vertus, patenkinti bent jau dalį Lietuvos lenkų keliamų reikalavimų, politinės brandos požiūriu, būtų sveika pačiai Lietuvai, ypač jei norime laikyti save europietiška valstybe.
Juk, pavyzdžiui, galimybė kuriame nors regione tankiai gyvenančiai tautinei mažumai vietovardžius greta valstybinės kalbos rašyti ir savo kalba bent jau „senojoje” Europoje yra neginčijama teisė.
Tačiau dar svarbiau ir įdomiau, kaip, prie valdančiosios koalicijos Lietuvoje prisijungus LLRA, klostytųsi santykiai su Lenkija.
Varšuva dar pavasarį viešai skelbė viltis, kad santykiai su Vilniumi pagerės po spalį vyksiančių rinkimų mūsų šalyje.
Tačiau tuomet šios viltys buvo siejamos tiktai su prognozuotu socialdemokratų sugrįžimu į valdžią.
Tokio scenarijaus, kad LLRA, kurios skundai buvo tapę svarbiausia Lietuvos ir Lenkijos santykių atšalimo ir net įtampos tarp šalių priežastimi, gali atsidurti Vyriausybėje, Varšuva, regis, net nesvarstė.
Net po rinkimų jau pradėję aptarinėti galimybę, kad LLRA gali jungtis prie valdančiosios koalicijos, Lenkijos politologai ir apžvalgininkai kalbėjo tik apie galimus viceministrų postus Lenkų rinkimų akcijai.
Jei LLRA atstovas iš tiesų dirbtų Lietuvos Vyriausybėje, Varšuva tikrai prarastų bet kokius argumentus kaltinti Vilnių dėl lenkų tautinės mažumos.
Taigi ir pagrindo įtampai bei rietenoms tarsi nebeliktų. Juo labiau kad pats Lenkijos užsienio reikalų ministras R.Sikorskis yra pripažinęs, jog lenkų teisės Lietuvoje yra „beveik pakankamos”, tik jos esą buvo silpninamos.
Santykiams su Lenkija gerinti būtų palankus ir sprendimas LLRA atiduoti būtent energetikos ministro portfelį. Juk ši sritis – realaus bendradarbiavimo su Lenkija sfera.
Lietuvai svarbus ne tik tęsiamas elektros jungties tarp mūsų šalies ir Lenkijos projektas „LitPol Link”, bet ir gamtinių dujų jungtis.
Lenkija pastaruoju metu lyg ir palankiai vertina abu projektus. Šios šalies Ekonomikos ministerijos atstovas J.Michalskis neseniai Vilniuje teigė, kad jo šalis bandys gauti ir ES finansavimą tiek elektros tiltui, tiek gamtinių dujų jungčiai su Lietuva.
Tačiau plėtoti bendradarbiavimą su Lenkija energetikos srityje iš energetinės Rusijos priklausomybės besivaduojančiai Lietuvai pastangų dar tikrai reikės.
O galimu kandidatu į energetikos ministrus jau paskelbtas V.Neverovičius – šiuo atžvilgiu tikrai tinkamas pretendentas. „LitPol Link” valdybos pirmininko patirtis ir ryšiai plėtojant energetinį bendradarbiavimą su Lenkija tikrai praverstų.
Tiesa, tikėtis, kad santykiai su Lenkija vien dėl LLRA atėjimo į valdžią staiga savaime iš konfliktinių taps ypač draugiški, tikrai būtų naivu.
Ir ne vien todėl, kad kaimyninių šalių santykius įvairūs nesutarimai ir skirtingi interesai temdo ypač dažnai.
Reikia turėti galvoje ir tai, kad Lenkija, ypač pastaruoju metu, bando taikytis į didžiųjų Europos valstybių klubą, todėl jos žvilgsnis natūraliai krypsta būtent šia kryptimi.
Taigi aktyvesnio bendradarbiavimo iniciatyvas, net jei santykių nebetemdys tariamo Lietuvos lenkų diskriminavimo problema, tikrai būtų pravartu rodyti pačiai Lietuvai.
Bet tai jau politinio apsisprendimo reikalas. Nors manančių, kad būtent Lenkija turėtų būti natūrali ir itin svarbi Lietuvos partnerė, tarp mūsų šalies politikų ir diplomatų niekada netrūko, prezidentė D.Grybauskaitė, regis, mano kitaip.
Ji ne tik yra deklaravusi, kad Lietuvai užsienio politikoje svarbiausia yra Šiaurės šalių kryptis. Tenka pripažinti, kad prie santykių su Lenkija bloginimo prisidėjo ne tik politikai Varšuvoje, bet ir ne vienas klaidingas ar tiesiog nereikalingų ambicijų nulemtas mūsų šalies vadovės sprendimas.
Kokia bus dabar D.Grybauskaitės pozicija tiek naujos koalicijos formavimo, tiek ir santykių su Lenkija atžvilgiu?
