Finalinis paskutinio posėdžio akordas truko tiek, kiek neištemptų net ištvermingiausias virtuozas, – maždaug dvi valandas. Susireikšminimo ir ašarų persunkta ceremonija, labiausiai priminusi intymią šeimos šventę už mokesčių mokėtojų pinigus, iš plenarinių posėdžių salės galiausiai persikėlė į užstalę Seimo restorane.
Tiesą sakant, tiksliai apibrėžti šio renginio žanro net neįmanoma. Aišku tik tiek, kad tai nebuvo oficialus posėdis. Pastarasis vyko tol, kol parlamentarai riejosi, plūdosi ir nesuprato, ką daro. Kaip dažnai būdavo.
Po to kalbas rėžė visi, kas netingėjo. Skaitė eiles, bučiavo, laimino visus, ką tik pasiekė, bet svarbiausia – visus liaupsino ir, žinoma, visiems dėkojo sužavėtos Lietuvos vardu.
Taip pat graudulingai, tarsi jau iš ano pasaulio ir per pačios parlamentinės demokratijos, o ne vien savo laidotuves, su visais „didžiai gerbiamais” kolegomis atsisveikino ne tik Brangiausiojo Mandato netekusieji, bet ir tie, kurie vėl pateko į Seimą.
Į vienintelių nepakartojamųjų vaidmenį įsijautę visi politikai dėkojo ne tik savo šeimoms, giminėms, artimiesiems, bet ir prie tribūnos išsirikiavusiai Seimo kanceliarijos bei posėdžių sekretoriato vadovybei.
Norėjosi paklausti: kodėl šioje eilėje nebuvo Seimo vairuotojų, bufetininkių, valytojų, rūbininkių? Argi jie mažiau prisidėjo talkindami išrinktiesiems?
Kalbant rimtai, akivaizdu, kad šie žmonės turi savivokos problemų. Jie tiesiog užsimiršo, kas esą: viso labo tik ketveriems metams už mūsų pinigus nusamdyti tarnautojai, kurie dabar arba eina į gatvę, arba gauna naują kontraktą.
