Taigi Petras Gražulis paskelbė bado streiką. Nežinau, kaip tai skelbiama oficialiai.
Aš, pavyzdžiui, nematau jo badaujančio. Manau, kad tokie triukai turėtų būti atliekami viešai. Panašiai kaip visokie „Užsišaldę lede“ ir vaikščiojimas lynu tarp dangoraižių. Bet gal čia skonio reikalas.
Aišku, gal Petras kuklus žmogus ir nenori, kad jo lieso kūnelio aštrios mentės ir įdubusi krūtinė gadintų nuotaiką praeiviams.
Tad dabar tiesiog tyso ant baldakimo vienais apatiniais, toli nuo gyvenimiškų pagundų ir liūdnai žiūri į lubas orioje vienatvėje.
Galbūt jį klastingai aplanko baisios mintys: „Atsistok, nueik iki šaldytuvo ir suleisk dantis į dešrą. Vis tiek niekas nemato.“ Tačiau jo geležinė valia nugali ir jis guli toliau.
Galbūt netgi verkia slapčia savęs gailėdamas ir įsivaizduodamas, kaip štai jis mirs nuo išsekimo, o Gargždų kapinaitėse ties miškeliu už municipaliteto pinigus vietiniai pastatys paminklą su užrašu „Čia guli žmogus, kuris nevalgė ir mirė. Nuo dėkingų miestelėnų“. Arba kažkas panašaus.
Maždaug taip įsivaizduoju badaujantį Petrą. Šventai tikiu, kad jam kol kas viskas gerai ir tos kelios dienos be maisto nepakenkė iš prigimties valiūkiškam jo būdui. Bet norėjau pakalbėti ne apie tai.
O kas, jeigu aš staiga pradedu savo bado akciją iš didelio gailesčio Petrui ir paskelbiu, kad badauti nustosiu tik tada, kai deputatas pradės valgyti? Žinoma, pasirūpinu, kad žinia apie šį mano valios aktą pasiektų Seimo narį, paskutinį kartą atsikandu bulkos ir taip pat atsigulu į savo įdubusį guolį su vilnonėmis kojinėmis. (Jau minėjau, kad namie neveikia radiatoriai.)
Pirmas dienas, aišku, guliu bergždžiai. Petrui aš joks giminaitis ir šiaip gal atgrasus tipas, į kurį jis žiūri su dieviška panieka.
Kita vertus, smalsiai. „Vis tiek ilgai netrauks, — mąsto jis, — aš badavau dar du tūkstančiai penktaisiais, du tūkstančiai aštuntaisiais. Turiu patirties ir knowhow. Tas pižoniukas nežino, su kuo susidūrė. Niekas dar Petro ant nevalgymo nepadarė.“
Bet ir aš ne iš kelmo spirtas. Ryti noriu kaip usūrinis šuo, bet guliu lovoje kruvinais riešais, nes apdairiai antrankiais prisirakinau prie sienos. Praradęs išdidumą raunuosi sandėliuko link, kur tėvai paliko raugintų agurkų, tačiau lemtingosios grandinės laiko tvirtai, o atskridęs erelis lesa mano jaunatviškas kepenis. (Na, čia gal kiek perdėjau.)
Bet dėl vieno Petras teisus — varžytis su juo man sunku. Be reikalingų įgūdžių šioje dvikovoje aš greitai nykstu. Išryškėja kaukolė, ant kreivokų kojų nenatūraliai atsikiša keliai. Nuo piršto nusmunka žiedas, o nuo klubų — kelnės.
Atėjęs kaimynas, buvęs frezuotojas, o dabar šaunus girtuoklis, kurį pasirinkau savo stebėtoju ir atstovu ryšiams su visuomene, išmintingai pareiškia, kad šitaip mėnesio neištrauksiu.
Nufotografuoja ir atiduoda nuotrauką žurnalui „Žmonės“, kad pasiektų kuo didesnę visuomenės dalį.
Mano išbadėjusio nuotrauka ant viršelio, pasklidusi po kirpyklas ir ministerijų vestibiulius, patraukia platesnius žiniasklaidos sluoksnius ir prie manęs, iškankinto ir jau sergančio dėmėtąja šiltine (taip kiečiau atrodo), stovi žurnalistai ir su neapsimestine užuojauta mandagiai klausinėja: „Dar šlapinatės ar jau nebereikia?“
Aš sukepusiomis lūpomis pakartoju savo prašymą, netgi maldaujamai šnabždu, kad nutrauksiu šią akciją tik tuo atveju, kai pats gerbiamas Seimo narys suvalgys sočius pusryčius iš kumpio ir kiaušinienės.
Petras, be jokios abejonės, stebi šitą dramą, tačiau nepalūžta. „Tegul jis nusibaigia, tegul stimpa, — mąsto. — Ką reiškia vieno žmogaus mirtis prieš idėją? Profesionalaus badautojo širdis kieta lyg titnagas. Perduokit jam, kad nevalgysiu, ir viskas.“
Šį pareiškimą parodo per žinias. Dieve, kaip aš nusimenu. Naktimis sapnuoju Gedimino pilį iš bandelių su varške. Aplink ją skraido ir geležiniu vilku staugia keptos vištos. Pradedu klejoti ir visiškai dingsta erekcija.
Sunerimę mano draugai parašo atvirą laišką P.Gražuliui prašydami pradėti valgyt. Tas griežtai atsako „ne“. Mano tėvai parduoda senutį butą Šeškinėje ir už paskutinius pinigus užperka reklamą televizijoje su vieninteliu užrašu — „Petrai, maldaujame — valgykit“. Vargšė mama bando kalbėti su manimi. Su tokiu paliegusiu jai sekasi dar blogiau nei tais laikais, kai būdavau sotus.
Tada ji aplanko Petrą ir tas išveja dėl sūnaus kovojančią motiną velniop, žadėdamas užleisti marą ir stabligę kartu. Ką ir sakyti — atkaklus senis.
Taip gulim abu skirtinguose miesto kampuose. Dvi nesutaikomos, o kartu tokios artimos išbadėjusios sielos. Beklejojant man pradeda vaidentis telepatija ir aš staiga suprantu, kad Petras Gražulis — tai aš.
Staiga man paaiškėja daug dalykų, kurių niekaip nesuprasdavau stebėdamas jį iš šalies. Išnyksta man būdingas nerimastingumas, pasaulis pasidaro labai aiškiai suvokiamas ir man atsiveria būtovės slėpiniai.
Staiga aiškiai suvokiu, kas yra blogis, kas gėris, ir aplanko tokia deputatiška ramybė dėl ateities. Tiesa, pasidarau kiek nervingas. Tačiau labai dievotas, kita vertus, ir žmonėse su nuostaba išplėstomis akimis pradedu matyti velnius. Uch. Ir kodėl aš Petru negimiau iš karto?
Taip man besidžiaugiant tvarkingu Petro pasauliu mano išsekęs fizinis kūnas įkrinta į komą ir atsiduria naujienų topikuose. Buvęs frezuotojas, o dabar šaunus girtuoklis veda fotografus į mano namus tarsi prie Lozoriaus, už keletą kadrų ima pinigus, o sutemus prisikviečia paleistuvių ir visi išsirengę nuogi dainuoja liūdnas dainas.
Kažkoks susikompromitavęs kunigas gimtuosiuose Lazdijuose užperka mišias. Moterys iš „Caritas“, kažkodėl aklo entuziazmo pagautos, pradeda rinkti aukas ir užverčia mano namus savo kvailais megztiniais, pirštinėmis ir neaiškios spalvos paltais. Žmonės Daukanto aikštėje spalvotomis kreidelėmis rašo išminties kupinus žodžius, tokius kaip „Valgai, vadinasi, egzistuoji“. Tačiau atsiranda ir griežtesnių, parodančių naujas kintančios visuomenės nuotaikos tendencijas: „Petrai, tu žudikas“, „Petrai, valgyk. Nežudyk“.
Lady Gaga, Stingas ir Bono parašo po ilgą laišką Petrui, kuriuose išdėsto žmogiškumo principus ir prideda po storą receptų knygą, norėdami paveikti tą rūstų žmogų. Kyla nepasitenkinimas.
Mano utėlėto ir iškankinto atvaizdai klijuojami ant automobilių, o vaikigalių ir tėvų santykiuose įsivyrauja naujas frazeologizmas „Valgyk, nes būsi kaip Petras Gražulis“.
Konstitucinis teismas išsiaiškina, kad badauti šiaip antikonstituciška, galiausiai prezidentė praimtaimu perskaito pranešimą, smerkiantį Petro savanaudiškumą, pavadina jo bado akciją „pavojumi kito žmogaus gyvybei“ ir „netoleruotinu nužmogėjimu“.
Iš Briuselio atskrenda Rolandas Paksas, nutampo Petrui ausis, išmeta iš partijos ir išskrenda atgal. Ir tada aš mirštu. Mirštu lengvai ir švelniai. Taikiai ir minkštai. Prisiliečiu prie mirties jaukiai, tarsi virsčiau nykštuku ir ropinėčiau ant moters krūtinės. Tu nugalėjai, Petrai. Nugalėjai, užsispyręs stuobry.
P.S. Kam, po velniais, aš tai rašiau?
P.P.S. Kai šis tekstas jau buvo parašytas, P.Gražulis pradėjo valgyti.
