Artėja Lietuvos pirmininkavimas ES ir būtų naivu tikėtis, kad Darbo partijos kaip įtariamosios „juodosios buhalterijos“ byloje problema liktų nepastebėta europarlamentarų ir juolab žiniasklaidos. Lietuvoje susitelkta ties santykiais tarp partijų, vienų nenoru palikti valdžią, kitų užsispyrimu nekreipti dėmesio į prezidentės perspėjimus, bet tikroji ir nemaloniausia intriga formuosis ne Lietuvoje, o Briuselyje.
Demokratinėse valstybėse labai gerai suprantamas nekaltumo prezumpcijos reikalavimas, todėl, kol nebus galutinio teismo nuosprendžio, negirdėsime ir aštrių pasisakymų, bet jeigu teismo nuosprendis Darbo partijai ir jos vadovams bus nepalankus, smerkiančios nuomonės apie Lietuvos vyriausybę – neišvengiamos. Atsiras ir tokių politikų, kurie pradės kelti ir Lietuvos pirmininkavimo ES klausimą. Lemiamos įtakos tokie samprotavimai neturės, bet Lietuvos įvaizdžiui tai nebus naudinga.
Mano manymu, prezidentė, kategoriškai pasisakydama prieš Darbo partijos dalyvavimą koalicijoje, šią aplinkybę, tikimybę neigiamo vertinimo ES institucijose, ir turėjo omenyje. Prieš tokią visais požiūriais svarbią misiją, kokia yra pirmininkavimas Europos bendrijai, negalima rizikuoti. Be rėmimosi įstatymais ir Konstitucija, dar reikalinga politinė išmintis, apie kurią nerašoma jokiame dokumente, bet ji atsiranda iš patirties ir valstybinio mąstymo.
Socialdemokratai yra formaliai teisūs, jie formuoja koaliciją, rengia bendrą programą, tačiau vargu ar kas argumentuotai galėtų paneigti, vienam iš koalicijos partnerių esant teisiamųjų suole, kad situacija yra daugiau nei dviprasmiška.
Lietuvos tarptautinio prestižo požiūriu, ji net pavojinga. Šiuo metu galima nuraminti aistras, užglaistyti aštrius kampus, suformuoti vyriausybę, bet teismo proceso laikrodis tiksi ir kas bus, jeigu jis Darbo partijai išmuš blogą sprendimą? Pavasarį stebėsime naujos koalicijos formavimąsi naujame Seime? Ir iki kito rudens jokio rimto darbo? Pagaliau, kyla dar vienas klausimas: ar primygtinis Darbo partijos traukimas į koaliciją nėra netiesioginis spaudimas teismui, kad šis nepalankiais sprendimais nekurtų naujos konfliktinės situacijos?
Deja, anksčiau ar vėliau, teks atsakyti ir į dar vieną esminį klausimą: kodėl tokia situacija susiklostė. Kodėl „juodosios buhalterijos“ byla ištįso tiek, kad menkai kas prisimena jos pradžią? Labai daug kas vylėsi, kad teismo sprendimas bus aiškus bent jau pavasari, iki rinkimų kampanijos pradžios. Nors ir nesinori prisijungti prie ypač paskutiniais metais populiaraus teismų kritikų choro, užtęsta Darbo partijos byla kelia daug įtarimų.
Ir netikėtas bylos perkvalifikavimas prieš pat balsavimą taip pat. Manau, kad ne vienas rinkėjas, balsuodamas už Darbo partiją realizavo visais laikais veikiantį liaudišką posakį: kaip šaukia, taip atsiliepia. Jeigu metų metais nesugebama nuspręsti, kalta ta politinė organizacija bei jos vadovai, ar ne, tad neatmestina, jog byloje nieko rimto ir nėra ir tai, kas vyksta, yra tik politinis žaidimas.
Sveikintina, kad socialdemokratai ketina balsuoti už imuniteto panaikinimą V. Uspaskichui, V. Gapšiui ir V. Vonžutaitei, ir net sutinka, kad balsavimas būtų atviras. Tačiau Darbo partijos vadovai šiuo klausimu jau reiškia menkesnį entuziazmą, nei anksčiau.
Yra ir teigiamų besikeičiančios koalicijos bruožų. Vienas jų, jog bent kol kas socialdemokratai nesiskelbia esą valstybės gelbėtojai. Yra vilties, kad apskritai šita retorika, daug metų lyg prožektoriai naktį švysčioję Lietuvos politiniame gyvenime, pasitrauks į memuaristiką ar jubiliejams skirtas konferencijas. Jeigu „juodosios buhalterijos“ akmuo neapvers koalicijos vežimo, galima tikėtis, kad ir užsienio politika susilauks didesnio Seimo narių dėmesio, taps demokratiškesnė ir atviresnė visuomenei.
Šiuo metu pastaroji valstybės gyvenimo sritis yra paslaptis net prezidentės patarėjams. Pagaliau pradėtų ryškėti ir tikrasis prezidentės vaidmuo. Ar iš šios institucijos laukiama tik moralinio vaidmens, netikėtų, nors kartais ir vertingų pasisakymų, ar konsoliduotos , su partijomis sutartos, valstybinės politikos platesniame nei Lietuvos teritorija kontekste.
Bet kuriuo atveju tikroji prezidentinės veiklos niša mūsų valstybėje yra ne antrojo premjero vaidmuo, o pozicijų derinimas tarp valdančių partijų ir bendras sutarimas dėl užsienio politikos. Partinė priklausomybė Lietuvos prezidentui nėra pats svarbiausias dalykas.
Tačiau be politikų dar egzistuoja visuomenė. Kad politikai yra visuomenės veidrodis, žino ir vaikai. Deja, vis dažniau tenka pastebėti kaip į politiką ateinanti jauniausia karta renkasi ne pačius geriausius savo vyresnių kolegų pavyzdžius. Politikų kalbėjimo maniera, gestai, akibrokštai, arogancija yra įsidėmimi ir pamėgdžiojami.
Dabar visuomenė labai atidžiai stebi ir Darbo partijos, jos lyderio ir „juodosios buhalterijos“ bylos istoriją. Galutinio sprendimo moralinė reikšmė bus svarbesnė negu juridinė. Jeigu byla bus numarinta užkulisiuose, pasekmės nesunkiai numatomos: ateities vertybe taps ne tiesos skelbimas, bet miklių rankų politika.
