Tvarka tokia. Diplomo jums nebereikia. Tai yra, kartais kai kam gali ir prireikti, o kai kurioms profesijoms (architekto, teisininko, gydytojo) – jis tebėra būtinas.
Tačiau jei jūsų profesija – ne iš šių, nebegaiškite laiko man įrodinėdami, kad kliedžiu nesąmones, ir kad jūsų turimas, arba ateityje planuojamas, diplomas jums ką nors užtikrins ar padės.
Neužtikrins, greičiausiai, nieko. Nes laikai pasikeitė. Prieš kelias dienas paskelbta tai, ką daugelis žinojo jau anksčiau: geriausieji Lietuvos darbdaviai (ne patys tokiais pasiskelbę – kitų išrinkti), skiriantys daug pinigų savo darbuotojų mokymui ir kvalifikacijos kėlimui, nelabai domisi tuo, kokį diplomą atsineša parodyti būsimas darbuotojas.
Čia ne tik Lietuvoje šitaip. Savo praėjusiame gyvenimo etape Britanijoje, atrinkau ir pasamdžiau daug žmonių – kelias dešimtis – iš viso pasaulio į didžiausią pasaulio žiniasklaidos organizaciją. Nė vieno karto nei man, nei mano kolegoms nebuvo aktualu „ką baigė“. Norėjome žinoti tik „ką moki“, ir iš kur žinai, kad moki? Dirbai kažką panašaus anksčiau? Papasakok apie patirtį.
Nesigirsiu, bet aš samdžiau labai sėkmingai (tai mano neišnaudotas talentas, jeigu ką). Iš kur žinau, kad sėkmingai? Iš to, kokie buvo jų darbo rezultatai, ir kaip toliau vystėsi jų karjera. Ir nė karto nesu žiūrėjęs jų diplomų ar įdėmiau skaitęs apie tai, ką jie mokėsi. Net rekomendacinių laiškų beveik neskaitydavom – segdavom į kandidato aplanko galą.
Lietuvoje jau daug kur seniai taip yra. Tik žymiai labiau gydo ir ramina pasvarstymai apie tai, kad darbdaviai yra puspročiai, kurie sugalvoja tokius reikalavimus, kurių niekas negali patenkinti, duoda užduotis suverpti nesibaigiantį pluošto kuodelį, sunešioti geležies klumpes ir iškepti pyragą be indų, o paskui, neįvykdžius visko šito, nemoka pinigų ir visus išveja. Dar aprėkia ir išsityčioja.
Žinoma, visa tai yra pasakos: sėkminga įmonė negali taip veikti. Ir normalūs žmonės nejaučia jokio pasimėgavimo, kai darbuotojas neatlieka užduoties. Mėgaujasi atleidinėdami iš darbo tik iškrypėliai.
Tai štai, situacija pasikeitė. Suprantu, tai šokiruoja, ir todėl pirmiausia reikia laukti audringos atmetimo reakcijos. Tokia jau ir girdėti. „Darbdaviai mokslą nuvertina.“ „Mūsų „durnių“ laivo darbdaviams reikia tik nemąstančių robotukų, kad aklai vykdytų komandas.“ „Viršininkai tik nori, kad jiems užpakalius bučiuotų ir viskas, tam diplomo juk nereikia.“
Tie, kas taip sako, labai klysta. Jie nelabai žino, iš kur verslas uždirba pinigus. Kvailais sovietiniais papročiais gyvena tik valstybinės įstaigos (ir tai ne visos), bet joms nereikia rezultatų. Visi kiti verslai gyvena tik tol, kol sugeba pagaminti ir parduoti.
Tam, kas augina grikius, nereikia, kad darbininkai kepurę keltų prieš viršininką. Jiems reikia tokių, kurie greitai ir gerai nuima derlių. Televizorių parduotuvei nereikia darbuotojų, kurie geriausiai bučiuoja vadybininkui rankelę ir linkčioja. Jiems reikia tų, kurie geriausiai parduoda televizorius.
Tie, kas yra dirbęs nors truputį atsakingesnį darbą, nei indų plovimas (nors irgi netinka – restoranų savininkai pasakys, kad bet ko prie indaplovės prileisti negalima, jei nenori problemų), puikiai žino, kad viskas, ko darbdaviui reikia, tai žmogus, kuris problemas spręstų, užuot jas kūręs.
Diplomas, deja, dar niekada negarantavo, kad taip bus su naujai priimtuoju į darbą. Garantijų apskritai nėra, yra tik didesnė sėkmės tikimybė, jei žmogus jau turi patirtį.
Atvirkščiai, asmuo su diplomu, manantis, kad jis ką tik įgavo kažkokių naujų teisių – į geresnes pareigas, didesnius pinigus, erdvesnį kabinetą – yra pats savaime naujos problemos užuomazga. Jis darbe ne darbą dirbs, o savo teises įrodinės.
Tai daugeliui gali atrodyti be galo neteisinga. „Tai ko mes stengėmės, draskėmės, naktų prieš sesijas nemiegojome? Dabar šito niekam nereikia?“
Atsakymas: jei mokėtės dėl žinių, o ne dėl diplomo, tai galimai tos žinios gali būti naudingos. Galbūt.
Jei stengėtės tik dėl diplomo, jums naujienos yra prastos. Ta-da-dam, informacija jums: be tikslo praleidote kelerius metus ir galbūt vėjais išmetėte daug pinigų. Mokslo įstaiga džiaugiasi, bet jūs - nelabai.
Jei negalite nė apie pusę studijuotų dalykų pasakyti, kam apskritai jūs juos mokėtės („praplėsti akiratį“ – nesiskaito, akiratį galima plėsti laisvu laiku, žiūrint filmus), tai galiu jums garantuotai pasakyti, kad jums tikrai jų nereikia. Jei reikėtų – žinotumėt.
Tai nėra nauja situacija. Kas buvo, kai žlugo Sovietų Sąjunga? Daugelis popierėlių, dėl kurių žmonės taip stengėsi, liko beverčiai. Eilė butui gauti darbovietėje, kurioje jau dvylika metų laukei? Ji nebeaktuali. Butai ir namai tik už pinigus – kiek sumokėsi, tokį butą ir gausi. Profsąjungų talonai ir paskyros skalbyklei, dulkių siurbliui, baldų komplektui? Tiek stengeisi, o štai jų niekam nebereikia. Eik ir pirk skalbykles, nors ir po tris vienu kartu. Už negirdėtas pastangas ir nuopelnus gavai Lenino ordiną? Prašau, pilni turgūs ordinų tokių, kaip tavo, nuo Zagrebo iki Londono. Penkiasdešimt dolerių. Tikras kiek brangiau, bet koks kam skirtumas, vis tiek parduotuvėje be eilės neaptarnaus su tuo ordinu, net ir tų eilių nelabai yra.
Kaip ir visada tokiais atvejais, teisingiausias pasirinkimas yra kuo greičiau nusisukti nuo tos praeities, kuri buvo, ir atsisukti į dabartį ir į praeitį.
Nori dirbti? Būk toks, kokio reikia darbdaviui. Jis geriau žino, kokio jam reikia. Tau atrodo, kad tu geriau už jį žinai, bet tu klysti.
Iš kur žinau? Todėl, kad tu ateini pas jį samdytis, o ne jis pas tave.
Jei manai, kad tikrai žinai, kad pats samdytum tinkamesnius, protingesnius žmones (na, tokius, kaip tu pats), teisingiau jiems atlygintum, išmaniau juos skatintum, duotum jiems nemokamai kavos ir užkandžių, sporto salės bilietą ir iškylas į kaimo turizmo sodybą tris kartus per metus, tai geriausias būdas būtų toks: parodyti pavyzdį. Įkurk tokią teisingesnę ir protingesnę įmonę ir parodyk praktikoje tai, apie ką mali liežuviu.
Kol kas nė vienas iš aiškinančių „kaip geriau“ praktikoje to neparodė, ir nedaug vilties, kad parodys, todėl patogumo dėlei sutarkim, kad darbdavys geriau žino, kaip reikia.
O jis, kaip jau kalbėjome pradžioje, žino, kad jam reikia ne žmogaus su diplomu, o žmogaus, kuris pridės vertės jo verslui.
Ką daryti? Viskas paprasta. Juk labai talentingi esate. Pradėkite galvoti apie tai, ką geriausiai sugebate ir dėl kokių savybių ir žinių pasamdytumėt save patys, jei galėtumėt. Neturėtų būti sunku. Juk esate žymiai gudresni už tą stuobrį viršininką.
