Lietuva, norėdama atviresnio dialogo su Vakarais apie sovietinę okupaciją, pirmiausia turėtų liautis komunizmo nusikaltimus vadinti genocidu.
Dabar šalies įstatymuose, skirtingai nei tarptautinėje teisėje, genocidu vadinamas ne tik siekis sunaikinti tautinę, rasinę ar religinę, bet ir socialinę bei politinę grupę.
Kad Lietuva turėtų nebetaikyti šio termino sovietiniams nusikaltimams, mano senas mūsų šalies bičiulis dar nuo sovietinių laikų, JAV žurnalistas, knygų apie komunizmo nusikaltimus bei Rusiją autorius Davidas Satteris.
– Vakaruose didžiausiu ir kone vieninteliu XX amžiaus blogiu laikomas fašizmas ir jo nusikaltimai.
Lietuva ir kitos Vidurio ir Rytų Europos šalys, siekdamos tarptautinio komunizmo įvertinimo, dažnai įtariamos noru sumenkinti holokaustą ar net simpatijomis fašizmui.
Gal viena pagrindinių kliūčių kalbėtis – Lietuvoje vartojamas genocido terminas, kurį norima taikyti ir komunizmo nusikaltimams? – „Lietuvos rytas” paklausė D. Satterio.
– Genocidas – specifinis ir labai aiškus terminas. Jis apibrėžia siekį visiškai išnaikinti labai konkrečių grupių narius.
Be to, šis terminas apibūdina būtent siekį sunaikinti visus iki vieno tam tikros tautinės, rasinės ar religinės grupės narius.
Akivaizdu, kad sovietinis totalitarinis režimas Lietuvoje siekė sunaikinti tautos elitą, tam tikras jos dalis.
Tai buvo daroma ir tiesiog žudant tam tikrus žmones, ir juos masiškai deportuojant.
Tačiau nukirtus tautos galvą kiti buvo palikti gyventi. Taip, jie gyveno priespaudoje, vergovėje, tačiau liko gyvi.
O genocido – holokausto – atveju buvo siekiama tiesiog kuo greičiau ir visus iki vieno išnaikinti visus tautos atstovus ir jie buvo naikinami būtent dėl to, kad priklausė tai tautai.
Tad aš manau, kad komunizmo nusikaltimams apibūdinti labiau tiktų terminas „nusikaltimai žmoniškumui”, o ne „genocidas”.
– Kita didelė kliūtis kalbėtis – Vakaruose sakoma, kad lietuviai ir kitos Baltijos tautos vengia pripažinti savo kolaboravimą su naciais holokausto metu.
Mokslinių istorinių tyrimų, kurie atskleistų tikrąjį šio kolaboravimo mastą, kol kas iš tiesų nedaug, net bendri skaičiai kol kas gerokai migloti – sakoma, kad tiesiogiai žudynėse galėjo dalyvauti 3–5 tūkst. lietuvių, o netiesiogiai – dar apie 30 tūkst.
Ką apie tai manote?
– Vilniaus centre yra Genocido muziejus, tačiau jame nėra specialios ekspozicijos, skirtos vieninteliam genocidui, kuris čia vyko – žydų.
– Dabar jau yra.
– Tai puiku! Mat kai ten buvau pastarąjį kartą, ekspoziciją rodžiusi mergina lyg niekur nieko apie vieną antisovietinio pasipriešinimo dalyvį pasakė: „Jis buvo kovotojas su sovietais ir kartu žudė žydus.”
Pagrindinė problema iš tiesų yra ta, kad holokaustas ir lietuvių vaidmuo jame ne tik nesusirado savo vietos lietuviškojoje istorinėje atmintyje, bet net kartais nėra pripažįstami.
Taip, istoriniai tyrimai ir jų tikslumas – esminis dalykas, tačiau visa tai turi tapti ir žmonių sąmonės faktu.
Tai senų seniausiai suvokė tikri lietuvių patriotai ir disidentai – pavyzdžiui, mano senas bičiulis Antanas Terleckas, kuris dar gūdžiu sovietmečiu viešai kvietė tautiečius atsiminti ir pripažinti šiuos dalykus.
Juk tikrasis patriotizmas – ne tas, kuris aklai neigia viską, kas tik tautos istorijoje buvo blogai, o kaip tik tai atvirai pripažįsta. Toks patriotizmas – ir sveikas, ir stiprus.
– Tačiau Vakaruose dažnai teigiama, kad lietuvių kolaboravimas su naciais buvo išskirtinis ir unikalus – kolaboravo vos ne visa tauta.
Vokiečiams esą apskritai kone nieko nereikėjo daryti, nes lietuviai ir taip patys masiškai žudę vietos žydus, kad kone visi pokario partizanai buvo tik nuo bausmės besislapstę nacių kolaborantai ir žydšaudžiai.
Pagaliau net sakoma, kad lietuvių patriotizmas apskritai pagrįstas antisemitizmu. Ką jūs apie tai manote?
– Taip, tenka pripažinti, kad Vakaruose dažnai operuojama tokiomis klišėmis, kurias itin intensyviai kūrė sovietų propaganda. Žinoma, tokie teiginiai – netiesa, neturinti nieko bendra su tikrove.
Lietuvių kolaboravimas su naciais nėra niekuo ypač išskirtinis.
Savų kolaborantų turėjo visos šalys, kurias naciai karo metu buvo okupavę. Kaip ir visur, Lietuvoje visa tai susipynę į itin painų kamuolį, kurį reikia narplioti labai atidžiai.
Taip, tuometė Lietuvos Vyriausybė nesutrukdė žydų žudynėms.
Dalį lietuvių visuomenės, jau patyrusios sovietų represijas ir išskirtinius žiaurumus, naciams pavyko įtikinti, kad dėl to, jog nemažai žydų buvo komunistų partijos nariai, atsakingi visi žydai.
Tačiau naciams vis tiek nepavyko įtraukti lietuvių į antižydiškus pogromus, daug lietuvių patys gelbėjo žydus.
Be to, reikia suprasti, kad Lietuva patyrė didžiulę priespaudą ir prievartą, o dauguma žmonių apskritai nėra nei angelai, nei demonai, o tiesiog silpni.
Taip pat visiškai neteisinga teigti, kad Lietuva yra kažkokia išskirtinai antisemitinė valstybė.
Niekuomet to nejaučiau nei aš pats, nors esu žydų kilmės, nei kiti mano tautiečiai, su kuriais aš čia bendravau ir kurie sovietmečiu labai artimai buvo susiję su lietuvių disidentais.
Tačiau kartoju – lietuviams reikia iš tiesų patiems pažinti ir pripažinti tai, kas čia įvyko holokausto metu, ir aiškiai tai pasakyti Vakarams.
Tai suteiktų itin stiprių argumentų siekiant Vakarus supažindinti su komunizmo nusikaltimais.
