Laikas socialdemokratams rodyti stuburą ne tik prezidentės Dalios Grybauskaitės antidemokratiniams išsišokimams, bet ir iš savo koalicijos partnerių reikalauti nustoti skatinti teisinį nihilizmą.
Tiesiog paaiškinti, kad teismo sprendimai turi būti vykdomi. Net jeigu ir šiuo atveju,kalbama apie Konstitucinio Teismo nutarimą, į kurį Seimui nebūtina atsižvelgti. Bent taip elgėsi ir buvę valdžioje konservatoriai. Tokia pradžia yra bloga pradžia naujajam Seimui. Politinės moralės ir teisinio nihilizmo platinimo kontekste.
Jau 22 metus Lietuvoje vyksta konfliktas tarp dviejų politinio mąstymo modelių. Vienas teigia, kad paslydusio politiko atsakomybę nustato teismas ir tik teismas. Mat egzistuoja nekaltumo prezumpcija. Kitas modelis – politinė etika ir politiko moralė. Anot šio modelio, ne etiškas, amoralus elgesys yra pakankama priežastis politikui atsistatydinti.
Viena tokių priežasčių gali būti politiko atžvilgiu vykdomas teisminis tyrimas arba baudžiamasis procesas. Garsus pavyzdys – kai LSDP Seimo nariui Vyteniui Andriukaičiui buvo iškelta byla už viešų ir asmeninių interesų supainiojimą. V. Andriukaitis tuojau pat atsisakė Seimo nario mandato, nors ir galėjo slėptis už Seimo nario teisinio imuniteto. Paaiškėjus, kad nieko tokio nebuvo, V. Andriukaitis vėl grįžo į politiką.
Manantys, kad tik teismas sprendžia politiko kaltumą ar ne, manantys, kad mesti įtarimai, ar vykdomas teisminis procesas nėra pakankama priežastis politikui atsistatydinti, pamiršta pasitikėjimo politiku aspektą. Juk pasitikėjimas politiku yra esminis santykiuose tarp jo ir rinkėjo. Darbo partijos vadovams iškelti rimti kaltinimai.
Gelbėjant partijos vardą, savo 17 tūkstančių niekuo dėtus narius, partijos vadovai turėjo pasitraukti iš politikos ir partijos vadovų pareigų. Taip, teisminis procesas vyksta vėžlio greičiu, bet pasirinkus tokį mąstymo modelį, šiandien Darbo partijos teisėtumas nebūtų diskutuojamas.
Partija nebūtų tapusi politinių, antidemokratinių spekuliacijų įrankiu. Nors, žinia, be V. Uspaskicho ši partija, neturinti jokios ideologijos, tuojau sugriūtų. Kaip ir R. Pakso partija, beje. Ir tai būtų geriausias variantas mūsų niekaip iš amoralaus politiko liūno neišbrendančios politinės sistemos.
Bet ne ką geriau elgiasi ir konservatoriai su liberalais. Pralaimėjus rinkimus jie ne tik kad, (kaip tai vyksta civilizuotuose demokratijose), nepasveikino laimėtojus, bet naudojasi neleistinais, suderintais su prezidente antidemokratiniais veiksmais. Siekdami šalį nuvesti į politinę suirutę? Tai kas čia dabar kalba apie sąžiningą politiką? Apie darbą valstybės labui? Apie solidumą?
Tai, kad kairieji suklupo per pirmą balsavimą pritarti ar nepritarti KT nutarimui rodo tą mano aptariamų mąstymo modelių sankirtą jų pačių mentalitete. Suvokę, kad padarė rimtą etinę klaidą, jie stebinančiai greitai pakeitė nuomonę. Žinoma, galima kritikuoti partijos lyderį Algirdą Butkevičių už gan dažną nuomonės keitimą, bet šiuo atveju kitaip ir būti negalėjo. Esame demokratinė valstybė, kurioje kai kas mano, kad galima naudotis vienu ar kitu demokratijos principu savo interesams patenkinti. Bet taip nebūna.
Demokratija nėra švediškas smörgåsbord, kuriame gali pasirinkti tik tai, kas skaniausia. Tai yra pasaulėžiūros visuma, kurianti atitinkamą politinę kultūrą. Demokratijos principai diktuoja visai kitą politiko psichologiją, kitą politinį mentalitetą, kitokią politiko ir politikos atsakomybę.
Bandymas pateikti KT nutarimą kaip įrankį provokacijoms prieš neįtinkamus politinius oponentus, toks argumentas nerimtas. Įstatymai kuriami ne sukčiams, kuriems galioja Baudžiamasis Kodeksas, o įstatymus gerbiantiems žmonėms. Pasitikintiems teisinės valstybės galiomis apginti juos nuo sukčių. Kur jie besėdėtų: Seime, prezidentūroje ar vyriausybėje. Reikia tikėtis, kad toks mentalitetas kartu su panašaus plauko „politikais“ organiškai pradings iš Lietuvos politinio landšafto.
