Nors vaikystėje Mariją užpuolė ir stipriai apkandžiojo vokiečių aviganis, devynmetė nepradėjo bijoti šunų. Užaugusi mergina pasirinko dirbti su keturkojais. Ji jau trečius metus kartu su dresuota vokiečių avigane patruliuoja Kenos užkardą supančiuose miškuose.
Jos porininkė - gražuolė, vardu Gucci. Per porą metų vidutinio pasirengimo Marija pavertė ją vienu geriausių pasienio keturkojų tarnautojų. Juodvi laimėjo pasienio kinologų ir tarnybinių šunų čempionatą Vilniuje, Lietuvos čempionate komandoje su kita pora pelnė 1 vietą, individualiai – 2.
Gucci ne tik dirba, baigia šeimininkės pietų likučius, bet ir gyvena kartu su kinologe.
Iš vidutiniokės - į lyderes
Pasienio tarnyboje Marija atsidūrė kone atsitiktinai. Po trejų metų veterinarijos studijų ir darbo Vilniaus universiteto Botanikos sode su žirgais Marija ketino stoti į Policijos akademiją, raitąją policiją.
Sužinojo, kad pasienyje galima dirbti kinologe. „Padaviau dokumentus ir į policiją, ir į pasienį. Pamaniau, kur greičiau priims, ten ir eisiu“, - pasakojo gyvūnų mylėtoja. Dokumentus greičiau tvarkė Pasieniečių mokykla Medininkuose. Pusketvirto mėnesio kursai – ir ji jau pasienietė.
Artimiausia merginos kompanione netrukus tapo vokiečių aviganė Gucci. Jos vardas dokumentuose – Gou Gou, bet Gucci Marijai – mielesnis.
Aviganė niekuo neišsiskyrė, priklausė 2-ai kategorijai.
Kinologai išbando bendrą šuns paklusnumą – reakciją į komandas „sėdėti“, „gulėti“, „laukti“, „balsas“ – bei žmonių ir daiktų paieškos, pėdsekystės įgūdžius. Pagal tai priskiria šunį į vieną iš trijų kategorijų – aukščiausią, eksploatacinę ar bazinę.
„Kai gavau Gucci, po metų vėl turėjau laikyti kategoriją, mes pasitaisėm – gavom aukščiausią. Kasdienis bendravimas, meilė, rūpinimasis – dėl to šuo patobulėjo. Laimėjom pasienio kinologų čempionatą Vilniuje, nukeliavom į Lietuvos čempionatą, kaip komanda su kitu kinologu laimėjom 1 vietą, o individualiai – 2 vietą“, - džiaugėsi pareigūnė.
Darbo diena – daugiau kaip 12 valandų
Dienomis, kai partnerės eina į tarnybą, Marija keliasi 6 valandą, pašeria Gucci, ją pavedžioja. Valstybinės sienos sergėtojos sėda į automobilį. Marija – prie vairo, Gucci – į specialią dėžę bagažinėje (kinologė vairuoja „Citroen“ markės universalą).
Pasienietė dirba nuo 7 val. 30 min. iki 20 val. 45 min. Po vienos darbo dienos ir vienos darbo nakties (nuo 19 val. 30 min. iki 8 val. 45 min.) pora gauna tris dienas poilsio.
„Patruliuojame palei sieną, žiūrim, kad nebūtų pažeidimų, asmenų prie sienos. Jei asmuo be dokumentų, turime sulaikyti ir pristatyti į užkardą. Kai aptinkame sienos pažeidimą, pėdas, turim su šunimi nusekti pėdomis, rasti, kur žmogus nuėjo“, - pasakojo pasienietė.
Prieš mėnesį Gucci rado sieną kirtusio žmogaus striukę, cigarečių bloką ir diržą. Iš sniego buvo iškasusi migracinių kortų. Marija didžiuojasi avigane dėl šių radybų.
Mergina mielai su kale dalijasi ne tik darbu, bet ir pietumis. „Mūsų pietūs būna po krūmeliu. Pasiimu lauknešėlį sau ir skanėstą šuniui. Šuo sėdi ir žiūri, kaip valgau, jam irgi norisi užkąsti. Duodu Gucci ir savo maisto, kai prisivalgau ir lieka, kad nereikėtų nešti ant kupros. Dažniausiai mano pietūs – arbata iš termoso ir sumuštiniai, kriaušė, obuolys, bananas. O Gucci neišranki, ėda net obuolio graužtukus“, - pasakojo pasienietė.
Milžinas su nesveikomis ausimis
Ji nuo pat vaikystės žavėjosi šunimis, ypač tarnybiniais, paklusniais. „Mano teta veisė bokserius. Ji mane vesdavosi į parodas. Pati nuo vaikystės turėjau vokiečių aviganį, jį dresavau“, - pasakojo M. Zinis.
Marijos namuose visada buvo šunų. Vienas, du ar trys augintiniai nuolat zujo po kiemą. Merginos tėvai supratingi – nedraudė dukrai mėgstamo užsiėmimo.
Mylimiausias turėtas šuo – didžiulis Vidurinės Azijos aviganis Buranas. Šios veislės šunys užauga iki 80 cm aukščio (ketera), sveria iki 70 kilogramų.
„Vaikystėje neturėjau galimybės tokio milžino nusipirkti. Radau skelbimą, kad dovanoja. Įkalbėjau tėvus, kad leistų, ir nuvažiavau pasiimti“, - pasakojo kinologė.
Šuo nebuvo sveikas – prastai girdėjo. Buvę šeimininkai nevalė augintinio ausų, merginos spėjimu, kirpdami ausis (šiai veislei tai įprasta) galėjo užkrėsti infekcija.
„Kirpdavau, valydavau jam ausis. Kai nešdavausi priemones, jis pats atsiguldavo ant šono, suprasdavo, kad noriu jam padėti“, - tvirtino šunų mylėtoja.
Po metų aviganis nugaišo – Marijai nepavyko jo išgelbėti. Tada merginai buvo 16 metų.
Numylėtam aviganiui ir kitiems keturkojams draugams mergina duodavo ir mėsos, ir sauso pašaro. Šunų maistui taupydavo iš to, ką tėvai duodavo pietums. „Nevalgydavau mokykloje, geriausiu atveju nusipirkdavau bandelę su arbata, viską atiduodavau šunims. Iš karto po mokyklos bėgdavau į gyvūnų maisto parduotuvę“, - prisiminė kinologė.
Siuvo šuns paliktas žaizdas
Prie Naujosios Vilnios augusi pasienietė pamena ir labai skaudų nuotykį. Gyvenvietės vaikų globotas baltas vokiečių aviganis netikėtai užpuolė mergaitę ir sukandžiojo.
Devynmetei prireikė medikų pagalbos. Jie siuvo rankoje šuns paliktas žaizdas. Tarnybos vėliau užmigdė baltąjį vokiečių aviganį. Iki tol jis mielai žaisdavo su vaikais, nešiodavo jiems kamuolį ir lakstydavo paskui dviratį minančius paauglius.
„Per daug neišsigandau. Greitai viskas pasimiršo. Įvykis nesumažino mano meilės šunims“, - tikino M. Zinis. Jos kūne neliko nė vieno įkandimą primenančio rando.
Svečius prašo slėptis miške
Dabar Marija turi keturis šunis. Gyvena sodyboje su tėvais. Šunys – lauke, kiekvienas turi savo voljerą, bet dažniausiai laisvai laksto po kiemą. Erdvės daug – šeima turi apie 1 hektarą žemės.
Du vokiečių aviganiai, belgų aviganis ir Vidurinės Azijos aviganis – paklusnūs. Bent prie šeimininkės nesusivilioja nė viena iš 50 vištų, kurias augina merginos tėvai.
Jei atvažiuoja svečių, Marija prašo, kad jie pasislėptų netoliese esančiame miške, o šunims liepia ieškoti. Tai augintiniams – pratybos. „Slėptis sutinka tie svečiai, kurie nežino, kuo viskas baigsis, - šypsosi dresuotoja. - Kai šuo suranda, turi aploti, kartais ir šokinėja priešais žmogų. Tai gąsdina.“
Keista pramoga patinka dešimtmetei merginos dukterėčiai, ji prašo vėl ir vėl pakartoti. „Tave jau pažįsta, tau nereikia daugiau slėptis, sakau jai. Bet ji vis tiek nori“, - tikino pasienietė.
Kiek tai kainuoja?
Labiausiai draugai nerimauja dėl Marijos pinigų, apsilankę pirmiausia klausia, kaip ji išlaiko visus keturis augintinius. Kinologė niekada neskaičiavo, kiek šunys jai kainuoja.
Uždirba apie 2 tūkst. litų ir viską, kas lieka nuo būtiniausių reikmių, skiria šunims. „Kitų didelių pramogų gyvenime neturiu. Nemėgstu į klubus, į teatrus eiti. Labai mėgstu pirkti pavadėlius, dubenėlius, kitus niekučius šunims – tai mano liga. Bet juk pinigų nevagiu, neprašinėju, pati užsidirbu, tad nieko blogo čia nematau“, - aiškino šunų mylėtoja.
Anksčiau ji dar reaguodavo į kitų komentarus, dabar tiesiog daro tai, kas jai patinka. Ir vyro ji norėtų tokio, kuris mylėtų keturkojus sargus – Marija neįsivaizduoja savo gyvenimo be šunų.
