Radikalizmo švytuoklė siūbuoja ir Lietuvoje: jau ne pirmus metus per nacionalines šventes skinai pašūkauja „Lietuva lietuviams!“, iš kito, kairiojo radikalų kampo bandoma gaivinti sovietinių ideologų nuvalkiotą Lietuvos pokario partizanų šmeižtą, prieš nepriklausomybės atkūrimą kovojusios „Jedinstvo“ mitą apie tai, kad 1991-ųjų sausio 13-ąją „savi šaudė savus“.
Ar kraštutinumų švytuoklė neprimena XX a. pirmos pusės, kai ekonominės krizės ir socialinė atskirtis subūrė to meto radikalias jėgas ir pagimdė komunizmą bei nacizmą? Apie tai portalas lrytas.lt kalbėjosi su žinomais istorikais.
Stiprėja kraštutiniai judėjimai
„Radikalizmas yra natūralus, neišnaikinamas reiškinys. Iki tam tikros ribos demokratinė visuomenė juos turėtų toleruoti – tegul išsirėkia. Nes praktika rodo: kuo labiau radikalus spieti į kampą, tuo labiau jie susitelkia. Kitas dalykas yra ribos“, – pastebėjo istorikas Česlovas Laurinavičius.
Tačiau jis pripažino, jog prieš liberaliąją demokratiją nukreipti judėjimai pastaruoju metu gerokai stipresni, nei prieš 8-10 metų, kai Europos Sąjunga džiaugėsi ekonomikos klestėjimu, o šalys kanditatės stovėjo eilėje prie riebių vaišių stalo, varvindamos seilę.
Pastebima liberalizmo, laisvosios rinkos vertybių krizė Lietuvoje pasireiškia skeletų ieškojimu spintose ir bandymu juos paversti zombiais. Vienas tokių zombių gamybos fabrikėlių – Algirdo Paleckio Socialistinis liaudies frontas (SLF).
Jos atstovas Seimo rinkimų kampanijos metu staiga nei iš šio, nei iš to užtraukė seną „jedinstvininkų“ čiastušką apie tai, kad Sausio 13-ąją lietuvių nacionalistai šaudė į beginklius sovietų kareivėlius.
Kitas atvejis - jau ir Seime atstovaujama partija, neslepianti savo priešsisteminių užmačių, net jos pavadinimas – tiesioginė užuomina į dviguba žmogžudyste įtariamo asmens vardą.
Istoriją kuria močiutės
Spaudoje praėjusią savaitę pasirodė asociacijos „Lietuva be nacizmo“ užsakomieji straipsniai, kuriuose, kaip sovietmečiu, prieš komunistinius okupantus kovoję partizanai juodinami vadinami nekaltais civilių žmonių žudikais, teisinami sovietų represinių struktūrų pareigūnai, okupacinės valdžios tarnai.
Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius Arūnas Bubnys pripažino, kad XX amžius Lietuvai, kaip ir visai Europai, buvo kruvinos dramos epocha. Istoriko teigimu, priešingą požiūrį į istoriją lemia ne tik objektyvūs, bet ir subjektyvūs veiksniai – kokioje barikadų pusėje stovėjo seneliai, artimieji.
„Galėčiau atsakyti profesoriaus Alfredo Bumblausko žodžiais, kad kiekvieno lietuvio požiūris į istoriją priklauso nuo to, kaip ją papasakojo močiutė“, – šmaikščiai pastebėjo A. Bubnys.
Istorikas pripažino, kad pokario partizanų kova su okupantais tikrai nebuvo apgaubta „vesterno“ romantikos. Nuo partizanų ar jų vardu prisidengusiųjų rankos žuvo ir nekalti žmonės – moterys, vaikai. Dažniausiai tai buvo okupantams tarnavusių asmenų šeimų nariai, bet tarp aukų buvo ir valstiečių, kurie neatlaikė spaudimo stoti į kolūkius, mokytojų, priverstų liaupsinti sovietinę santvarką. A. Bubnys pastebėjo, kad keršto prieš lojalias sovietų valdžiai šeimas partizanai imdavosi partizaninio karo pabaigoje. Tai pripažino ir išlikę gyvi kovotojai, atsiminimuose rašydami, jog žiaurios okupantų represijos demoralizavo kai kuriuos kovotojus, užspeisti į kampą jie elgdavosi desperatiškai. „Tačiau į pokario žiaurumus turime pažvelgti objektyviai, atminti, kad juos išprovokavo komunistinė okupacija. Civilius, taikius gyventojus partizanų vardu žudė juos sukompromituoti siekę sovietų agentai-smogikai, prie miško brolių prisiplakę kriminaliniai elementai“, – pabrėžė A. Bubnys. Jo įsitikinimu, baimintis nacizmo ir komunizmo atgimimo nevertėtų, panašumai tarp kruvinojo XX a. pradžios ir dabartinių, ekonominės krizės sukeltų bruzdėjimų Europoje tėra daugiau paviršutiniai.
„Taip, kraštutinius XX a. judėjimus pagimdė ryški socialinė atskirtis. Dabartiniais laikais ekonominė krizė irgi paaštrino atskirties problemą, bet pagrindiniai komunizmo ir nacizmo gimdytojai buvo du pasauliniai karai, kilę Europoje“, – teigė istorikas.
Dėl krizės kalti ir liberalai?
Bandymus juodinti pokario partizanus, aukštinti sovietinius okupantus istorikas, Seimo narys Arvydas Anušauskas laiko vienu iš Rusijos specialiųjų tarnybų atakos, nelabai vykusios, pavyzdžiu.
„Žinau tokias organizacijas, aišku, kas jas finansuoja. Bet diskutuoti su jais neverta, tai būtų tas pats, kas ginčytis su idiotu“, – tvirtino A. Anušauskas.
Istorikas ir politikos apžvalgininkas Č. Laurinavičius vis tik mano, jog dėl liberalios demokratijos krziės, kaip grėsmės ES vienybei, kalti ir patys liberalai.
„Jie pernelyg agresyviai bruko laisvos ir nevaržomos rinkos vertybes. O kai ištiko ekonominė krizė, žmonės ją ėmė tapatinti su liberalizmu, liberaliosios demokratijos vertybėmis“, – pastebėjo Č. Laurinavičius.
