Būtent į tokią padėtį save vis sparčiau stumia ši baltų nelabai tankiai gyvenama valstybė. Yra valdovė, dunkso centriniai rūmai, skersgatviuose šmėžuoja neklusnūs bajorai. Ir, žinoma, fonas – lengvai valdoma sodiečių minia, kurį laiką buvusi aklai palanki valdovei, bet štai kažko jau linkstanti į bruzdančių veikėjų pusę.
Esminė šios taktikos taisyklė yra uždarumas. Jį būtina užtikrinti visais įmanomais lygiais: vidaus, išorės ir užsienio ryšiuose. Gyvybiškai svarbu suburti patikimų vasalų armiją ir į neįsileisti į vidų galimų išdavikų. Todėl rūmų pokyliai turi būti atšaukti neribotam laikui, o užjūrio kelionių sumažinta iki pačių būtiniausių. Nepageidautinos ir puotos bei medžioklės su svetimų kraštų atvykėliais, nes šiandienos užstalės sėbrai jau rytoj gali tapti mirtinais priešais.
Taip pat būtina užtikrinti ginklą nešiojančių laisvųjų piliečių lojalumą, o renkantis jų vedlius ištikimybę vertinti žymiai palankiau, nei išmanumą. Tai tiesiogiai susiję su kuo platesniu slaptųjų seklių tinklu, kuris turi tiekti nenutrūkstamą gandų ir nuogirdų srautą į centrinius rūmus. Privalu žinoti, ką mano, ką kalba, ką veikia ir ketina daryti iškilesni vasalai. Jei reikia – užkirsti kelią jų telkimuisi į pavojingas sąjungas, gresiančias įtvirtintai padėčiai.
Apie valdovę už rūmų sienų (o ir tarp jų) turi būti žinoma kuo mažiau. Kuo ji panašesnė į nepažeidžiamą, tvirtą ir teisingą dievybę, tuo mažiau vasalams kils pagundų kelti galvą, regzti intrigas ar mėginti ją nunuodyti.
Tai – iš aukščiau pasiųstas stebuklas, kuriam svetimos žmogiškos silpnybės ir ydos. Tai – vienintelis visų pavaldinių gerbūvio garantas ir vilties spindulys sėlinančios tamsos akivaizdoje. Jo praeitis – paslaptinga, dabartis – didinga, o ateities keliai – nežinomi.
Griežtai laikantis šios tvarkos, nuolat sistemingai valant artimųjų rato gretas ir kovojant su vidaus bei išorės priešais ši taktika gali būti vienintelė išeitis. Bet galų gale ir ji gali neišlaikyti spaudimo. Todėl labai svarbu pajusti strategiškai esminį momentą, kai reikia atšaukti žiedinę gynybą ir pereiti į puolimą užklumpant priešus ir juos sutriuškinant.
Šiuo metu tai dar nėra būtina. Rūmų sienos atrodo tvirtos, apsauginiai pylimai tvirti, o dervos statinės bokštuose – sklidinos. Gretos jau išvalytos nuo išdavikų, seklių armija veikia patikimai, sodiečiai vis dar kilnoja kepures prieš valdovės karietą.
Tiesa, keli vietos bajorai, susidėję su Rytų genčių atstovais kelia triukšmą, o kai kurie netgi yra įtikėję artėjančia pergale.
Jie nieko nesupranta ir nenujaučia savo liūdno galo. Jų šarvai silpni, gretos skystos, o valdžios geismas – nepasotinamas. Neprireiks nei didelio žygio, nei sunkiosios technikos, kad puolantieji būtų išblaškyti. Tereikia vieno kito gerai apgalvoto ėjimo politinių šachmatų lentoje, ir jie patys išsikapos. Ir net ne todėl, kad yra nevieningi, ar nekantrūs.
Tiesiog šios kariaunos iltys dar per silpnos perkąsti rimtą, kovose užgrūdintą, seną gerą žiedinę gynybą.
