Didelis minimalus atlyginimas būtų išganymas

Ne, aš neišprotėjau ir man nepasiūlė honoraro už šį straipsnį Viktoras Uspaskichas, kuris žino, kaip galima padidinti minimalų atlygį.

Daugiau nuotraukų (1)

Andrius Užkalnis

Nov 26, 2012, 11:22 AM, atnaujinta Mar 15, 2018, 3:14 AM

Tiesiog pagalvojau štai ką: jei tiek daug žmonių mano, kad yra gatavas ir paruoštas atsakymas, tik reikia gerokai spustelėti verslininkus ir pagaliau juos priversti atverti pinigines, tai gal tada imkim ir pakelkim tą minimalų atlyginimą. Velniop, tegu sau turi.

Nesvarbu – 1200, 1500, 2000 litų. Sakykit sumą, kuri jums labiausiai panaši į pageidaujamą, ir nustatom. Tuoj paaiškinsiu.

Padauginkim tą sumą apytikriai iš dviejų. Kodėl? Nes yra visokie mokesčiai ir įmokos, tik jų niekas nemini, nes bendras paprastų žmonių supratimas yra toks, kad visi mokesčius tik slepia (išskyrus juos pačius), ir valstybės biudžetas susidaro kažkaip per nekaltą prasidėjimą. Bet darbdaviai ir verslas moka mokesčius, nes kas kitas mokės?

Tai štai ir turim - 2400, 3000, 4000 litų per mėnesį. Tiek darbdaviui kainuos darbo vieta. Kada darbdavys samdys darbuotoją? Kai šis jam uždirbs ne mažiau, nei kainuoja.

Dabar pats įdomiausias momentas – jūs manote, kad tas stumtraukis pardavėjas (kažkodėl vadinamas „konsultantu“), koja už kojos besivalkiojantis po prekybos salę, arba žiopla picas nešiojanti padavėja, užmirštanti pusę užsakymo, staiga pasidarys efektyvesni ir pradės savo darbdavio įmonei uždirbti daugiau pinigų? Žinoma, kad ne.

Stalai bus apvaikščioti taip pat, tik picų niekas dukart nepabrangins, ir atlyginimo nebus iš ko mokėti.

Juos atleis, nes laikyti jų darbe nėra absoliučiai jokios prasmės. Verslui pinigai ant medžių neauga.

Kai tuos žmones atleis, jie kito darbo nesusiras, nes tas minimalus atlygis absoliučiai nieko nepakeitė jų darbo perspektyvoje – atvirkščiai, ją pablogino. Ir tai galbūt bus jiems tinkama bausmė ir teisingumas. Jų vietas užims tie, kas galės pateisinti verslui savo egzistavimą.

Nepamirškite, kad nebūna tokio dalyko, kaip „verslas nevertina darbuotojų“. Verslininkas nėra Jėzus, kad visus mylėtų. Darbdavys vertina darbuotoją, kuris uždirba daugiau, nei pats kainuoja.

Tuomet tie, atleistieji, galės važiuoti ir pasiieškoti kokią kitą šalį, kur menkų įgūdžių ir žinių žmonėms mokama daugiau. Ir jie nebebus mūsų visų problema, ir, su Dievo pagalba, gal net nebebalsuos rinkimuose po ketverių metų. Gal tik atvyks atostogoms dantų pasitaisyti pigiau.

Jaučiate, kokia ironija? Jiems visi labiausiai žadėjo padėti, bet būtent jie bus išmesti iš barščių pirmiausia. Jums ir man minimali alga nėra neaktuali, nes mes uždirbame ir visada uždirbsime daugiau. Tai mums neturės jokio poveikio.

Jeigu mes turime verslus, kuriame dėl kažkokių priežasčių dirba žmones už minimalų atlyginimą, mes pakeisime tą verslo modelį kitu ir pašalinsime tas menkai apmokamas darbo vietas apskritai.

Nenorite tų vietų už nepilną tūkstantį per mėnesį? Jos žemina. Nereikia. Sugalvosim kaip nors kitaip. Mums neskaudės.

Dabar kraupstate nuo mano cinizmo? O kas čia blogo? Tie asmenys greičiau nustos buvę mūsų visų problema. O kad jie – būtent mūsų problema, juk niekas neginčija: jie patys kalba, kad nori kuo daugiau paimti iš mūsų, tų, kurie turime daugiau.

Argi ne puikus scenarijus? Man regis, labai pelnytas. Nes už kvailybę reikia mokėti, ir tegu moka tie, kas labiausiai prašo tos nesąmonės. Padovanokim jiems svajonės išsipildymą.

Jie – kaip tas kvailys, plūduriuojantis valtyje, kuris pamatė valties dugne skylę, ir triukšmauja, reikalauja grąžto: jis padarys dar vieną skylę, kad vanduo išbėgtų. Tai duodam jam tą grąžtą, ir galbūt greitai prie ežero nebebus nei jo, nei jo prakiurusios valties, o mes galėsim kepti mėsainius ant grotelių ir džiaugtis saulėlydžio vaizdu.

Iš kur žinau, kad taip bus? Nes visur ir visada taip būna: bandai nulupti iš darbdavio, nusilupi galiausiai pats iš savęs. Tas pats, kas sovietiniais laikais būdavo su vagystėm iš darbo: vilko ir tempė, kas netingėjo, bet turtingesnis niekas nuo to nepasidarė (nebent jums atrodo, kad sodo namelis iš vogtų statybinių medžiagų buvo turtas).

Pasižiūrėkit, ką pasiekė Prancūzija su savo 35 valandų darbo savaite – socialistų idėja, kurią rėmė profesinės sąjungos, kad apgintų dirbančiųjų interesus? Anksčiau buvo 39 darbo valandos, dabar liko 35, ir galima papildomas keturias valandas per savaitę praleisti žiūrint per televiziją žvaigždžių duetus. Ką gavo? Nieko gero, tik augantį nedarbą (nes samdyti žmonių niekas nenori) ir augančias išdirbio normas tiems, kurie liko darbe. Taip jiems ir reikia.

Aš nesu bjaurus žmogus, bet su dideliu malonumu stebiu besidaužančius (atsiprašau, protestuojančius prieš taupymo priemones) ispanus ir graikus: jie patys sau yra baisiausia bausmė. Kuo daugiau daužosi ir degina, tuo tiesesnis kelias į dar didesnį skurdą, nes padegti automobiliai ir iškultos vitrinos dar nė vieno nepadarė turtingesnio.

Štai Ispanija paskelbė, kad bet kas iš už Europos Sąjungos ribų, įsigijęs Ispanijoje nekilnojamojo turto už 160 tūkst. eurų ir daugiau, gaus nuolatinį leidimą gyventi, tikėdamasi pirkėjų iš Rusijos ir Kinijos: atviras pripažinimas, kad šalis nelabai daugiau turi kuo privilioti ir kitų variantų nematyti. Neparduotų ir niekam nereikalingų butų pristatyta pakilimo metais.

Žmonės, vertinantys Graikijos padėtį, skaičiavo, kad net jei šalis parduotų visas 6000 savo salų jūroje už dabartinę rinkos kainą, ji nė iš tolo nepriartėtų prie sumos, kurios reikėtų, kad galėtų grąžinti skolas.

Kaip visa tai susiję su minimalaus atlyginimo Lietuvoje suma? Tiesiogiai. Ir prancūzai, ir graikai, ir ispanai su savo troškimais apie orų gyvenimą, kuris turi tęstis nepriklausomai nuo nieko, yra mums gera pamoka, kuo tai baigiasi – jiems, o ne tiems, ką jie labiausiai puola ir ko nekenčia.

Noras nustatyti didelį minimalų atlyginimą, jei bus įgyvendintas, jį gavusiems baigsis lygiai taip pat. Tai kodėl aš turiu sielotis dėl jų? Kodėl man reikia kartu su kitais jį išlaikančiais piliečiais rūpintis, kad jiems būtų geriau, jei net padėkoti už tai nesugeba. Tegul sau turi tą savo didesnę minimalią algą. Patys prašė.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.