Jonuko vardo atsikratęs Algirdas greičiausiai bus premjeras. Būtent jis bene pirmą kartą vadinamosios Antrosios Respublikos istorijoje tiesiai šviesiai išrėžė, kas šiuolaikinėje Lietuvos politikoje yra svarbiausia: pasidalyti tas ministerijas, per kurias plaukia Europos Sąjungos milijardai.
Garbė už tiesmukumą. O dar pikti liežuviai plaka, kad šis politikas bestuburis. Nesąmonė!
Stuburą šis socialdemokratas neabejotinai turi. Nestinga jam ir apsukrumo.
Juk Kultūros ministerija apie ES pinigų upes gali tik pasapnuoti. Iš valstybės biudžeto jai taip pat atitenka vieni skatikai. Tad kam plėšytis: šekit, mieli koalicijos partneriai, iš kultūringosios Darbo partijos dar vieną portfelį.
„Darbiečiams”, regis, tai irgi nemenkas galvos skausmas, nes jie savo gretose pakankamai kultūringo kandidato į ministrus kaip ir neturi. Lygiai taip pat kaip ir bet kuri kita į Seimą patekusi partija.
Kita vertus, svarbiausia, kad ministras bent nesiųstų menininkų „ant trijų raidžių” ar į užsienį uždarbiauti, kaip elgėsi vienas šias pareigas ėjęs veikėjas, ir tai jau bus nemenkas laimėjimas.
Akivaizdu, kad Kultūros ministerija mūsų politikams lyg rakštis subinėje. Kaip ir pati kultūra. Juk apie ją Seimas ima diskutuoti toli gražu ne tuomet, kai paskelbiamas Nacionalinės ar Jotvingių premijos laureatas. Ir tikrai ne tais atvejais, kai Š.Bartui, E.Nekrošiui, O.Koršunovui ar gausybei kitų talentų lenkiasi kone visa Europa.
Kultūrinių disputų parlamente kyla nebent tada, kai į Lietuvą atvyksta Europos teatro vidutinybė su abejotinos meninės vertės spektakliu, kuriame lyg tarp kitko paminėtas Jėzus. Štai tuomet tikrieji meno vertybių puoselėtojai sukyla kaip širšių lizdas.
Nors A. Valinskas išdrįso prezidentę pavadinti boba, o „atominis” R.Žilinskas pusę kadencijos prasvyravo neaiškiai lemendamas neaišku ką, nors Seime buvo daug dainuojančių ir dar daugiau šokančių personų, neabejotinai „kultūringiausias” praėjusios kadencijos Seimo narių pareiškimas nuskambėjo iš konservatorės V. Aleknaitės-Abramikienės lūpų: prišlapinti kultūros ministrui A. Gelūnui į lėkštę.
Postą paliekančiam ir, beje, savo srities žmonių neblogai įvertintam ministrui į sriubą artimiausiu metu, regis, galės spjaudyti nebent nepatenkintos Paryžiaus restoranų padavėjos.
Į opozicijos skaistyklą nupuolusi konservatorių veikėja turės gausybę progų ir toliau pasidrabstyti šventeiviškos išminties perlais. Tačiau galima neabejoti, kad šiame Seime ji turės daugiau konkurentų nei iki šiol.
Ypač jei Etikos ir procedūrų komisijoje atsidurs vienas „kultūringiausių” visų laikų parlamentarų P. Gražulis. Juk vos nugirdęs apie tokią galimybę jis pradėjo pūstis ir arogantiškai aiškinti, kad vieniems bus leista toliau mosuoti kumščiais ir keiktis, o jį anksčiau ne kartą svarstę ir smerkę veikėjai paprasčiausiai nepateks į Seimo politinių gynėjų gretas.
Neva katalikiškas vertybes puoselėjančiam veikėjui toks saldaus keršto planas atrodo tikrai krikščioniškas ir neabejotinai kultūringas politiniu bei kitokiu požiūriu.
Nenuostabu, kad pirmą sykį į šį širšių lizdą patekęs bene blaiviausio proto ir tikrai inteligentiškiausias šios kadencijos Seimo narys jau per pirmuosius posėdžius pasijuto vos ne kaip dujų kameroje.
Nesijaudinkite, gerbiamasis B. Juodka, bus dar ne taip. Galima galvą guldyti.
O dėl kultūros ministro... Galėtų prezidentė atsiimti savo žodžius ir leisti V.U. (ne Vilniaus universitetui, o su juo netyčia susitapatinti mėginusiam kniaziui) eiti šias pareigas. Rusiškų dažnučių pakaktų visiems ketveriems metams, tik ar klausytojai pakęs?
