Priklausomai nuo aplinkybių - taupyti , nertis iš kailio įtikinėjant, gaišti laiką, leisti pinigus, šypsotis, pataikauti ir t.t.
Taip, greičiausiai, buvo nuo priešistorinių laikų. Buvau šventai įsitikinęs, kad taip yra ir dabar. Kol man neprireikė naujo darbuotojo.
Buvau skaitęs, kad jaunimas neturi darbo, todėl paskelbęs apie darbo vietą savo „facebook“ profilyje, buvau tikras, kad mano telefonas netils nuo pretendentų skambučių ir galėsiu rinktis jei ne iš šimtų, tai bent iš dešimčių pasiūlymų.
Nedėstysiu čia savo ilgų aprašymų, rankų grąžymo ir dejonių. Turbūt aišku, kad norinčių buvo nedaug , o ir pretendentų poza, pageidavimai, pareiškimai ir elgesys buvo, švelniai tariant, keistokas.
Išgirdau keistų užuominų apie darbo pobūdį ir apie kvalifikacinius sugebėjimus, apie darbo grafiką ir darbo santykius. O kelis kartus, jau pakviesti į susitikimą žmonės sugebėjo tik atsiųsti žinutes. Maždaug „Gal nieko baisaus, jei ateisiu poryt, nes šiandien atsirado reikalų.“
Taigi, mano įspūdis apie darbo Vilniuje ieškantį jaunuolį:
- Neturėdamas nei kvalifikacijos, nei patirties, jaunuolis norėtų gauti mažiausiai 2000 litų per mėnesį ir tuo pačiu visai nenorėtų per daug gaišti laiko mokydamasis ar tobulindamasis.
- Norėtų kaip galimai mažiau dirbti. Gerai būtų pusę dienos. Net nėra kalbos apie viršvalandžius. Būtų labai gerai kartais apskritai neateiti į darbą, „nes yra reikalų“.
- Darbo ieškantis jaunuolis yra įsitikinęs, kad jis labai protingas, stilingas, žavingas, viską žino ir labai gerai moka.
- Priimtas bandomajam laikui, vietoj to, kad stengtųsi , darbo ieškantis jaunuolis daro tik tai, kas yra liepiama, savo iniciatyvos rodo nedaug, nes „ko čia stengtis, jei už pusmečio išvažiuosiu kur nors geriau“.
Žodžiu, iniciatyvų, žingeidų ir darbštų darbuotoją surasti yra sunkus uždavinys.
Ar taip yra dėl vyraujančių prisitaikėliškų nuotaikų mūsų šalyje, ar tai lietuviškas sindromas, kai geriau ir madingiau yra vaidinti kenčiantį ir nesuprastą genijų, ar tai yra beviltiškumo nuotaikos - negaliu atsakyti.
Bet jei tokia apatija vyraus toliau, mūsų šalies neišgelbės nei bravūriški Prezidentės demaršai „vardan Lietuvos“, nei kitos politinės pasakaitės.
Ar čia reikėtų priminti seną posakį, kad spektaklis prasideda nuo rūbinės, tai yra nuo mūsų pačių? Pasirodo, dirbti žuvų fabrike Norvegijoje ar padavėju pastumdėliu Airijoje yra kur kur kas geriau. Išvažiuoti ten galima visada, bet gal prieš tai pačiam reikėtų bent pirštą pajudinti čia, Lietuvoje?
