Šaulys, kuriam negalioja taisyklės
Manoma, kad pavadinimas „snaiperis“ yra kilęs iš angliško žodžio „snipe“. Anglai šiuo žodžiu vadiną tilviką – perkūno oželį. Šis nedidelis paukštis skrenda labai banguota trajektorija, tad norint jį sumedžioti reikia turėti taiklią akį ir kartu gerai valdyti ginklą. Visi medžiotojai, kuriems sekdavosi medžioti šiuos paukščius, būdavo vadinami snaiperiais.
Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ snaiperiai gal ir gali būti prilyginti medžiotojams, tačiau į paukščius danguje jie tikrai nešaudo.
Valstybėse, kurios gali pasigirti giliomis karybos tradicijomis, terminas „snaiperis“ kelia dvejopas asociacijas. Snaiperiai suteikdavo paramą kariniams padaliniams žvalgant priešų pozicijas, naikinant jų gyvąją jėgą bei demoralizuojant priešą.
Dėl šių priežasčių snaiperis yra traktuojamas kaip efektyvus, klastingas ir negailestingas kovinis vienetas, kuriam negalioja bendrai pripažintos garbingos kovos taisyklės.
Šiomis dienomis kai kurios anglakalbės valstybės pradėjo vengti žodžio „snaiperis“. Įvardydamos šiuos kovinius padalinius jos mieliau vartoja terminą – „taiklusis šaulys“.
Į užduotis einama dviese
Snaiperiai dirba ir užduotis atlieka poromis. Jas dažniausiai sudaro stebėtojai ir šauliai. Pasaulinėje praktikoje tokia pora traktuojama kaip vienas kovinis vienetas.
Tokia darbo metodika pasirinkta neatsitiktinai. Vienas jos privalumų – saugumas. Snaiperis susikoncentruoja į taikinį, o aplinkos nemato. Tą užduotį atlieka jo porininkas. Esant pavojui jis perspėja kolegą ir priklausomai nuo situacijos nusprendžiama, kaip to pavojaus išvengti – pasislėpti ar pereiti į kovos veiksmus.
Kita porininko užduotis – surinkti informaciją, reikalingą taikliam šūviui. Stebėtojas nustato vėjo kryptį, atstumą, kliūtis ir kitus niuansus, galinčius paveikti šūvio tikslumą. Šiuos duomenis jis perduoda ne padrika informacija, o konkrečiais skaičiais – per kiek padalų snaiperis turi pakoreguoti savo optinį taikiklį. Taip yra sutrumpinamas laikas nuo pozicijos užėmimo iki šūvio. Kol šaulys rengia ginklą, stebėtojas surenka šūviui reikiamą informaciją.
Darbas poroje paspartina duomenų rinkimą ir perdavimą. Kol porininkas nepertraukiamai stebi taikinį arba aplinką, kolega žinias gali perduoti vadavietei.
Reikia pastebėti, kad darbas poroje nereiškia konkretaus pasiskirstymo į stebėtoją ir šaulį. Snaiperių pora bet kada gali apsikeisti vaidmenimis ir atlikti viens kito užduotis.
Dažniau žvalgo, nei šauna
Maždaug pusėje visų „Aro“ operacijų, kuriose dalyvauja intervencinės grupės, naudojami snaiperiai. Kai kada rinktinės snaiperius pasitelkia ir kitos šalies teisėsaugos institucijos. Remiantis tarptautinio bendradarbiavimo sutartimis ir esant oficialiam pakvietimui, rinktinės snaiperiai kartais užduotis atlieka ir kitose Europos Sąjungos valstybėse.
„Aro“ snaiperiai iššauna retai, tačiau dažnai atlieka kitus veiksmus. Vienas iš pagrindinių antiteroristinės rinktinės snaiperių uždavinių – intervencinės grupės pridengimas nuo galimo pavojaus. Kol kolegos ruošiasi arba šturmuoja įtariamojo buveinę, snaiperiai per taikiklius seka aplinką ir esant reikalui paleidžia šūvį.
Kita snaiperių paskirtis – taktinė žvalgyba. Tai sudėtinga procedūra, apimanti visas kovinės operacijos stadijas, nuo planavimo iki intervencinių padalinių atsitraukimo.
Per labai svarbių asmenų vizitus ir kai kuriais kitais atvejais šie policijos pareigūnai įsitaiso pačiose įvairiausiose vietose. Čia jie, naudodami optinę įrangą, žvalgo vietovę ir kontroliuoja potencialiai pavojingus sektorius. Tačiau kartu visuomet būna pasirengę iššauti. Tokio pobūdžio užduočių „Aro“ snaiperių darbe pasitaiko gana dažnai.
„Aro“ snaiperiai į įkaitų pagrobėjus ar kitus nusikaltėlius iššauna retai. Anot jų, šūvis yra kraštutinė priemonė. Ne veltui vienas iš ginklų gamintojų savo šautuvo modelį pavadino „Ultima Ratio“ (liet. paskutinis argumentas). Tačiau ne visada ir snaiperis turi galimybę tą savo „paskutinį argumentą“ panaudoti, ypač kai prasideda šturmas ir veiksmas vyksta kokio nors pastato viduje. Tokiais atvejais viską išsprendžia įsiveržusi šturmo grupė.
Kariuomenės ir policijos snaiperiai Pagrindinis snaiperio paruošimas kariuomenėje ir teisėsaugos padaliniuose nesiskiria, tačiau vėliau išryškėja keletas skirtumų.
Kariškiai specializuojasi į tolimus šūvius. Ypatingais atvejais šie šūviai gali viršyti netgi 2 kilometrų atstumą. Kariškiams pakanka sužaloti taikinį ir taip išvesti iš rikiuotės arba demoralizuoti priešą. Kariniai snaiperiai dažnai veikia priešo užnugaryje, todėl jie ypatingą dėmesį ir pasiruošimą skiria išgyvenimui priešiškoje teritorijoje.
Teisėsaugos padalinių snaiperiai labiau akcentuoja šūvio tikslumą. Jie negali suklysti. Vienas tikslus šūvis turi nedelsiant neutralizuoti žmogaus veiksmus. Šie šauliai beveik niekada neveikia priešiškoje teritorijoje, o pats šūvio atstumas operacijose dažniausiai būna iki 100 metrų.
Policijos snaiperiai atrenkami remiantis psichologiniais testais, kurie parodo žmogaus charakterio psichologines savybes, būtinas šiam darbui. Šie šauliai privalo puikiai išmanyti intervencinių grupių taktiką, žinoti valdymo ir kontrolės procedūras ir kitą specifinę informaciją, susijusią su policijos darbu.
Atranka cukrumi nebarstoma
Norint tapti elitinio policijos padalinio snaiperiu, pirmiausia reikia apskritai patekti į šią rinktinę. „Aro“ naujokų atranka vykdoma ištisus metus ir pakeliama toli gražu ne kiekvienam užsinorėjusiam. Savaitės trukmės išbandymai atgraso daugelį. O tai tik pati pradžia. Tačiau, jei kandidatas užsispyręs ir tikrai nori patekti į rinktinę, jis turi galimybių čia įsitvirtinti. Net jeigu jis atlaikė standartinę atranką, nereiškia, kad iškart taps snaiperiu, išminuotoju ar koviniu plaukiku.
Kiekvienai specializacijai, jau „Aro“ viduje, taikoma atskira, dažnai net individuali, atranka. Būsimi snaiperiai, kaip ir pretendentai į kitas specializacijas, yra testuojami. Šiais testais siekiama nustatyti, ar kandidato psichologinės savybės ir kiti reikalingi bruožai, kurie reikalingi taikliajam šauliui, yra tinkami. Po testų asmeniui, atrinktam į rinktinės snaiperių padalinį, prasideda ilgas mokomasis procesas.
Tikslios vidinės atrankos detalės nėra atskleidžiamos. Vieša tik tai, kad iš būsimo snaiperio reikalaujama gerų topografijos, balistikos, ginklų, meteorologijos ir kitų žinių. Taip pat būtina gera atmintis, kantrybė, mokėjimas koncentruotis, darbas stresinėse situacijose ir kt.
Sunku išvardinti, kokių įgūdžių reikia turėti norint tapti snaiperiu, tačiau, jeigu šios savybės ir turimos žinios atitinka reikiamus kriterijus – naujokas tampa snaiperių padalinio nariu. Jam leidžiama dalyvauti kovinėse operacijose, skiriant jam nesudėtingas užduotis. Bėgant laikui šios užduotys sunkėja ir sudėtingėja, kol vieną dieną jis tampa visaverčiu antiteroristinės rinktinės snaiperiu.
Reiktų nepamiršti, kad daug antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ snaiperių veiklos detalių nori nenori lieka paslaptyje. O paslaptys – ne veltui. Vien per praėjusius metus „Aro“ snaiperiai į įvairias kovines operacijas vyko ne vieną dešimtį kartų. Ir visos „Aro“ snaiperių užduotys buvo įvykdytos.
