G. Drukteinis taip pat teigia kol kas negalįs atsakyti, ar norėtų dirbti kultūros ministru: „Kol kas negalėčiau į šitą klausimą atsakyti“.
BNS žiniomis, G. Drukteinį kaip kandidatą į kultūros ministrus prezidentei Daliai Grybauskaitei pateikė ir paskirtasis premjeras socialdemokratų partijos vadovas Algirdas Butkevičius.
G. Drukteinis BNS ketvirtadienį sakė nenorintis bendrauti su žurnalistais. „Gal galite klausimų neužduoti, kol kas aš neturiu ką ir pasakyti duotuoju momentu. Prašau palaukite keletą valandų, viską susakysiu tada išsamiai“, - teigė jis.
Jis sakė turįs susitikimą, tačiau konkrečiai neatsakė, ar jis susijęs su jo kandidatūros siūlymu į ministrus.
„Mano pažiūros yra, kaip sakant, universalios“, - ketvirtadienį sakė G. Drukteinis.
Paskirtasis premjeras socialdemokratas Algirdas Butkevičius pabrėžia, kad G. Drukteinio kandidatūra vadovauti Kultūros ministerijai nėra oficialiai pateikta prezidentei Daliai Grybauskaitei.
„Jis kol kas oficialiai nepateiktas prezidentei“, - ketvirtadienį BNS sakė A. Butkevičius.
Jis pripažino trečiadienį G. Drukteinio pavardę elektroniniu paštu nusiuntęs valstybės vadovei, tačiau tai tebuvo pasikeitimas informacija.
„Čia yra tik informacijos pasikeitimas. Kad būtų operatyviau, jeigu tinkamas kandidatas, kad būtų galima surinkti informaciją. O oficialus teikimas bus padarytas vėliau“, - tvirtino paskirtasis premjeras.
A. Butkevičius teigė nepažįstąs Darbo partijos pasiūlyto kandidato į kultūros ministrus, o jo gyvenimo aprašymas padaręs įspūdį.
„Aišku, galiu pasakyti, aš jo nepažinojau. Kada perskaičiau CV (gyvenimo aprašymą - red.), CV - labai aukšto lygio. Bet kai sulaukiau tam tikrų vertinimų, šiek tiek esu nustebęs“, - prisipažino būsimasis Vyriausybės vadovas.
Tuo metu trečiadienį žurnalistams A. Butkevičius sakė galįs garantuoti, kad Darbo partijos pasiūlytos kandidatūros į kultūros ir žemės ūkio ministrų postus vertos dėmesio ir jis ketinąs jas pateikti prezidentei.
Paklaustas, ar gali būti, jog oficialiame kandidatų į ministrus sąraše G. Drukteinio pavardės nebeliks, A. Butkevičius teigė nebenorįs plėtoti šios temos.
„Galima neatsakyti į tą klausimą?“, - prašė jis.
Dirbtų ir komunistų partijai
Prieš kelerius metus duotame interviu G. Drukteinis nurodė nejaučiąs jokių sentimentų Lietuvai, kaip valstybei, jos praeičiai. Žurnalistas ir viešųjų ryšių specialistas teigė nesąs saistomas pilietinės pareigos jausmo, ir kaip samdomas specialistas galįs dirbti ir komunistų partijai.
„Aš dirbu todėl, kad išmanau tą darbą. Jeigu mane pasamdys komunistų partija, aš dirbsiu jai. Aš dar kartą sakau - neturiu jokių sentimentų šiai valstybei kaipo Lietuvai, Lietuvos Respublikai ir taip toliau, aš nešioju jos pasą, moku jai mokesčius, aš joje dirbu, dirbu su jos piliečiais, bet, ėėė, tik nekiškit man, kad aš turiu atlikti kažkokias pilietines pareigas“, - 2009 metais meno ir sporto laikraštyje uroboras.lt skelbtame interviu, kuris patalpintas internete, teigia G. Drukteinis.
Jis teigia išspausdinęs daugiau nei 400 straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje.
„Nėra iš tikrųjų Lietuvoje leidinio, kuriame nesu buvęs. Visuose esu spausdinęs su savo pavarde straipsnį ar komentarą. „Žmonės“, „Laima“, „Moteris“, „Verslo klasė“, FHM, visa ta plejada, esu net „Cosmo“ rašęs. O užsienio leidiniai buvo Skandinavijos ir Amerikos specializuoti ekonominiai, ir kai dirbau Lietuvos ekonominės plėtros agentūroje, būdavo proga parašyti straipsnį. Aš esu cituotas netgi 1990 m. kovo 11 d. „New York Times“ numeryje, žinutėje, kad Lietuva skelbia nepriklausomybę, bo tuo metu dirbau Sąjūdžio informacijos agentūroje, tuo metu buvome bene vienintelis Lietuvos ruporas į pasaulį. To numerio lapą esu įsirėminęs ir pasikabinęs namuose, prie įėjimo į savo darbo kabinetą“, - teigia G. Drukteinis.
Anot viešųjų ryšių specialistu prisistatančio G. Drukteinio, provokacijos - vienas efektyviausių veikimo būdų.
„Kad tavo gyvenimas ir mano gyvenimas turėtų erogeninių zonų, koks yra geriausias būdas? Aš sakau, geriausias būdas – provokuok. Žinodamas, kad žmonės, na, nusiteikę antižydiškai, arba visada pastebi, kad tai kas nors antižydiško, pavyzdžiui, Izraelio vėliava. Per šią olimpiadą, kai buvo kilusi mada ant automobilių kabinti vėliavėles, aš vežiojausi Izraelio vėliavą. Aišku, žmonės tai pastebi, atkreipia dėmesį, beje, nesusilaukiau nei vieno grasinimo, ar akmens sviesto, nors kai kas manė, kad taip gali įvykti. Paprovokuoji ir iškart turi temą, apie kurią gali šnekėt, apsivelki rūbą, prie kurio prisiūtas koks žydiškas patchas ir urodai, stovintys eilėje, jau atkreipia dėmesį. Jau esi kitoks. Tam reikia tiek nedaug. Buvo laikas, kai aš vaikščiojau su žydiška kipa, norėdamas pažiūrėt, o kaip žmonės reaguoja“, - interviu teigia G. Drukteinis.
Paklaustas, ar tai nėra toks užslėptas noras būti žydu? „Kadangi Lietuva neturi erogeninių zonų“, G. Drukteinis atsako: „Aš sakau su visa atsakomybe prieš tavo skaitytojus. Mano Lietuva susiveda į mano šeimą. Mano kiemas ir mano šeima yra Lietuva. Jokių kitų neegzistuoja. Ir tos erogeninės zonos, kurios yra mano šeimoj, yra mano Lietuvos erogeninės zonos. Man nerūpi, kaip gyvena žmonės už tvoros, už sienos, šitoj kavinėj“.
Pastebėjus, kad 1990 metais yra buvęs Sąjūdžio informacinės agentūros narys, G. Drukteinis paaiškina: „Buvau buvau buvau…. Bet, kaip sako, kiek gali galvot už kitus žmones. Aš visą gyvenimą sakiau, kalbant apie tas pačias erogenines zonas, užteks žvalgytis į tą valdžią, laukti, kol jie tau kaulą numes, pensiją padidins, mokesčius sumažins. Užmiršk, kad tokia egzistuoja. Nes, kaip sakė Ronaldas Reaganas, mažiau būtų problemų, jeigu žmonės mažiau kreiptų dėmesio į valdžią“.
