Dar truputėlį save įtarinėju dėl to – kodėl kažkaip kiti nesistebi, kai pats negaliu atryti nuostabos, - ar, tarkime, todėl, kad visi apie tai jau žinojo iš anksto, o pats apie šitai patyriau paskutinis, pavėlavę į nuogos tiesos fiestą? Tačiau dabar, nepasiduodama jokiems akių monams, skubu konstatuoti faktą, jog buvusios Sovietų Sąjungos erdvėje pirmą kartą tokiame aukštame lygyje, t. y. valdančiosios partijos prezidiumo dokumento pavidale nepriklausoma save vadinanti šalis apibrėžia savo vasalinę padėtį didžiosios kaimynės atžvilgiu, džiugiai trimituoja apie satelito statuso galimą įteisinimą.
Taip pat skubu nuraminti tuos optimistus, kurie mano, kad neva atsisakius tuščio pasipūtimo ir drauge užstačius visą šalį su gyvu ir negyvu inventoriumi, pagaliau atpigs „gazolis“, jog neva sulindus į vieną vietą iš karto prasideda pigių kainų rojus.
Vis dar galvas mums drumsčia įsikalbėti stereotipai apie išpampusią nuo gamtinių išteklių didžiąją kaimynę ir plačią ruso sielą, skubančia viskuo pasidalinti, o tiesa yra tokia, jog dabar Rusija mūsų šaliai vadinamąją draugystę siūlo nusipirkti, mokant kasmetinę duoklę, įsipainiojant į ekonominio vergo prieštaras. Prisiminkime, kad jau prezidentė šitaip nekantravo, skubėjo atnaujinti gerus santykius su rytų kaimyne, kol atsirėmė į kietą kaip kanopa naujosios generacijos Rusijos vadovų poziciją, išsakytą maždaug taip – ar mainais už reveransus vienas kito atžvilgiu sutinkate dalyvauti sau nenaudinguose, bet Rusijos interesams labai svarbiuose projektuose, ar įsipareigojate arti Rusijos laukus už dyką?
Pavydėtinas pragmatiškumo nuodugnumas, net ir priešingai pusei paliekantis kažkokio nelegalaus žavesio įspūdį! O D. Grybauskaitės garbei vis tik reikia pasakyti, kad anoji perkandusi reikalo esmę iškart prarado buvusį entuziazmą.
Kai galima spėti, LSDP savojo entuziazmo taip greitai neužmes.
Prieš trejus ketverius metus, aptardamas faktą, kad Rusija užsimojo pastatyti atominę elektrinę Kaliningrado srityje, netoli Lietuvos sienos, tenkinančią ne tiek pačios Rytų kaimynės energetinius poreikius, kiek orientuotą į energijos eksportą Europos šalims, liūdnai spėliojau, jog, labai tikėtina, Lietuva jau savosios AE nepasistatys, bet elektros transportavimo tiltų reikalo tikrai nepradangins, nes ir tai, ir tai drauge yra giliausias pačios Rusijos interesas, to paties scenarijaus sudedamosios dalys.
Taip tada skeryčiodamasis vis tik paslapčiomis vyliausi, kad juodasis scenarijus neišsipildys, o pavojaus įvardijimas, peržaidimas mintyse, mažina jo galimybę realybės skalėje. Tačiau, kaip matome, estetinę juodojo sarkazmo stilistiką toli pralenkia politinė pradedančio nusistovėti gyvenimo konjunktūra, pavyzdžiui, minėtame projekte skelbiant, kad elektrinės nestatysime, o visas pajėgas nukreipsime į elektros tiltų tarp Rusijos ir ES šalių pastatymą, tokių tiltų infrastruktūros sukūrimą.
Daug ko nesuprantu, bet ypač to, kodėl apie tokį pasidavimą kalbama su kažkokiu šventu virpuliu, užsliuogiant akrobatiniais judesiais į euforijos viršūnes. Pavyzdžiui, vadinamieji „garbaravičiai“, puoselėjantys tas pačias užmačias, drauge (bent toks lieka įspūdis) kažko vis dar tarsi ir gėdijasi, kartais jaučiasi ne visai patogiai. LSDP vedlius, kaip atrodo, tokie kompleksai jau nebekamuoja, užsidegimas čia demonstruojamas be jokio dangstymosi.
Ar klausiate – kaip dabar reikėtų suprasti tokį pasidavimą lydinčius užkeikimus apie santykių tarp minėtų šalių perkrovimą, būtinybę žiūrėti ne į praeitį, bet ateitį, apie Lietuvai neva išpuolusią didingą misiją suartinti Rusiją su ES ir atvirkščiai?
Bandau įsiklausyti, bet negirdžiu tokio klausimo iš jokio pakampio, girdžiu tik spengiančią tylą. Iš tiesų, net Landsbergio arkliui aišku, kad čia į vieną krūva gudriausiosios (?) socialdemokratijos galvos surašė visus išdėvėtus iki skutų (nuo Obamos iki burokevičinikų) šūkius, kurie šiandien dėmesį atkreipia labiau savo išvešėjusiu komizmu nei realiu turiniu. Nejaugi socialdemokratams iš tiesų kaip nieko kito trūksta tokių veikiančių galvų, kurios galėtų sumanyti kažką naujo demagogijos viražuose, kažką ne taip didingai nykaus? Gimdė kalnas, o pagimdė pelę, nors galbūt tai buvo užkrėsta žiurkė.
