Teismo teigimu, vienintelė vaiko įgyta seksualinė patirtis yra įgyta D. Kedžio namuose, kai įkyriai ir nekvalifikuotai mergaitę klausinėjo ir filmavo.
Nenustatyta, kad A. Ūsas būtų tvirkinęs mergaitę.
Liudytojams - melo pinklės
Teisme melavusiems dviems liudytojams Laimai Bloznelytei – Plėšnienei ir Vytautui Andriui Kedžiui ikiteisminis tyrimas kol kas nebus pradėtas. Teismo nuomone, byla vyko ilgai, todėl prokuratūra tyrimus galėjo pradėti jau anksčiau, savo iniciatyva.
Nuo kaltinimų kol kas išsisuks ir Kedžių kaimynė Olga Girdauskienė, kurią prokuroras prašė patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl poveikio mažametei.
Onkologė L. Bloznelytė–Plėšnienė prokurorams ir teismui melavo, kad pas ją lankėsi A. Ūsas su Laimute Stankūnaite, Violeta Naruševičiene bei šios dukterimi. Esą kaunietis prašė pašalinti jam ant lytinio organo esančią vyndėmę, nors jokios dėmės nematė nei Andrių auginę tėvai, nei jo žmonos Adrijana ir Guoda.
A. Kedys išsigalvojo pasakojimą apie esą tik su apatinėmis kelnaitėmis po L. Stankūnaitės tėvų namus vaikščiojusi A. Ūsą. Bylą nagrinėjant teisme paaiškėjo, kad D. Kedžio tėvas net nėra buvęs Stankūnų bute, atvažiavęs pasiimti anūkės jos laukdavo automobilyje.
O. Girdauskienei bylą siūloma iškelti dėl jos nuolatinės įtakos mergaitei. Moteris liepdavo vaikui pasakoti, ką esą su ja darė tariami pedofilai ir visą tai filmuodavo mobiliuoju telefonu.
Kaltinimai - iš Kedžių aplinkos
Nagrinėjant A. Ūso baudžiamąją bylą apklausta daugybė liudytojų. V. A. Kedys, jo žmona Laimutė Kedienė, jų dukra Neringa Venckienė, šių kaimynės, mergaitės darželio auklėtojos, Laimutė Stankūnaitė, jos draugės ir pažįstami, psichologai, tyrėjai ir prokurorai, kuriems pirmiesiems teko prisiliesti prie šios vėliau krauju aplaistytos bylos.
Apie tai, kad A. Ūsas tvirkino mažametę paliudijo tik Kedžių giminės bei jų aplinkos žmonės. Esą mergaitė jiems pradėjo aiškinti, kaip mamos draugas ją laižo.
Vėliau šis „laižymas“ virto daug kraupesniais pasakojimais – bėgančiais „ raudonais kremais“, tampomais „sysalais“, prievartavimu, anot vaiko, „į šikną“.
2009 metų vasarą pedofilijos istorijoje atsirado ir daugiau pavardžių – nužudyto Kauno apygardos teismo teisėjo Jono Furmanavičiaus, L. Stankūnaitės ir jos sesers V. Naruševičienės bei mistinio pedofilo Aido, kurio nerado nei pats D. Kedys, nei teisėsaugininkai.
Kiti bylos liudytojai kalbėjo atvirkščiai. Nei darželio auklėtojos, nei psichologės, nei L. Stankūnaitės tėvai ar draugės nepastebėjo pakitusio vaiko elgesio ar kažkokio priešiškumo mamai.
Jie pasakojo, kad mergaitė buvo linksma, guvi, kad L. Stankūnaitė savo dukrą be galo mylėjo ir ja rūpinosi. To, anot liudytojų, negalima pasakyti apie D. Kedį. Vyras buvo grubus, dukra jam mažai rūpėjo, L. Stankūnaitę jis ne kartą prie vaiko yra išvadinęs pačiais bjauriausiais žodžiais.
Teisme nepasitvirtino ir Kedžių giminės tvirtinimas, esą mergaitė buvo tvirkinama tada, kai ji, L. Stankūnaitė ir A. Ūsas gulėdavo vienoje lovoje.
Atvirkščiai, darželio, kurį lankė L. Stankūnaitės dukra, auklėtoja teisme tvirtino, kad mergaitė jai pasakojo, jog vienoje lovoje guli ji, tėtis ir Neringa (Venckienė – Red.).
Istorijos pradžia - prieš ketverius metus
D. Kedys Petrašiūnų policijos nuovadai pareiškimą dėl galimos pedofilijos įteikė 2008 m. lapkričio 29 d. Jau kitą dieną buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Netrukus savo rankose D. Kedys jau laikė pažymą, kurioje buvo parašyta, kad mergaitė buvo tvirkinta L. Stankūnaitės tėvų bute. Tik vėliau paaiškėjo, kad policijos tyrėja Rasa Kairienė ir jos viršininkas Egidijus Kuckailis tokią pažymą garliaviškiui išdavė net neapsilankę Stankūnų bute.
Dėl to jie dabar yra teisiami, tačiau tada ši pažyma „atrišo“ rankas D. Kedžiui. Pateikęs ją jis atėmė iš L. Stankūnaitės dukterį ir uždaręs ją savo namuose pradėjo sukti filmukus, kuriuos 2009 m. vasaros pabaigoje išplatino visiems.
2009 m. spalio 5 d. Garliavoje gimusi pedofilijos istorija įgavo kruviną atspalvį. Nužudomas J. Furmanavičius ir V. Naruševičienė, o D. Kedys dingsta beveik septyneriems mėnesiams.
2010 m. balandžio 17 d. Lietuvoje ir užsienyje ieškotas vyras rastas negyvas Kauno rajone, Šlienavoje, netoli savo dėdės Teisučio Markausko namų.
Prokurorai yra surinkę pakankamai duomenų, įrodančių, kad dvigubą žmogžudystę Kaune įvykdė D. Kedys, tačiau jo teisti negali, nes šis yra miręs.
Tų pačių metų birželio 13 d. netikėtai mirė ir A. Ūsas. Prokurorai paskelbė, kad vyras paskendo, tačiau šia versija netiki nei jo artimieji, nei D. Kedžio ir jo sesers šalininkai.
A. Ūsui mirus pedofilijos byla buvo nutraukta, tačiau su tuo nesutiko nei N. Venckienė, nei A. Ūso artimieji. Sprendimas buvo apskųstas, po ilgų teisminių procesų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad vyro byla gali būti nagrinėjama reabilitacijos pagrindais.
