Suklusęs moralinio autoriteto neabejotinam vertinimui, visgi nedrąsiai ir vardan tos Tiesos Lietuvoje paklausiu: o kada Lietuvą buvo ištikęs moralės žydėjimo metas? Kitaip tariant, kada dangaus karalystė įsigyveno Lietuvoje žmonių savimonėje, ir šie sąžiningai, moraliai, neklaidingai ir drausmingai balsavo už angeliškos moralės atstovus? Aš nepamenu. Bet gal ką nors toks „aukso amžius“ ir ištiko. Man gi katalikiškas tikėjimas net neleidžia godoti žemiško „aukso amžiaus“ ir liepia palaukti Kristaus sugrįžimo.
O gal galime apsieiti su vietiniais pranašais? Juk visuotinai paklusnios moralės reikia dabar. Gal pakaktų Profesoriaus ir jo moralės su smarkiu Galios prieskoniu sugrįžimo. Ir Lietuvoje visuotinai įsigalės noras balsuoti moraliai ir teisingai. Ir Lietuva bus saugi nuo iš principo amoralios imperijos Rytuose kėslų.
Galimas ir toks scenarijus, ar ne? Juk per pastaruosius metus mūsų gležnoje demokratijoje tikėjimas visuotina teisingumo Galia buvo lyg ir išaugęs. Ir tik nemoralių žmonių padaugėjimas Lietuvoje smukdo landsberginės moralės ir jai savos Galios visuotinį įgalinimą. Kaip būtų gerai, jei būtų galima valdyti tik moraliais dekretais ir būtina prievole jiems paklusti! Kaip gerais dieviškos auros faraonų ir jų visagalių žynių laikais. Gerbiu svajotojus. Jie linksmina nuo įtempto galvojimo apie savo paties prigimtinį nemoralumą pavargusias smegenis. Žinia, gyvename Respublikoje, kurioje dauguma yra katalikų. O tai reiškia, kad moralūs autoritetai Lietuvoje neįsiviešpataus. Mat katalikai privalo nuolat išpažinti savo nuodėmes Dievui ir kartu pripažinti prigimtinį polinkį į nuodėmes. Jei katalikai, kurie privalo siekti šventumo, yra „kalti, kalti ir labai kalti“, tai kiek gi moralūs yra netikintys ir dorovės ribotumą nelabai pripažįstantys bendrapiliečiai. Atrodo, jie tepripažįsta tik savo nekaltumo prezumpciją. Todėl laisvų (jų tarpe ir laisvai Kristų Dievu išpažįstančių) žmonių Respublikai visuotinai privalomas moralumas tikrai negresia.
Nedera katalikams Respublikos maišyti su Dievo karalyste; o netikėliams versti valstybę „moralinio dievo“ pagal savo sukirpimą tėvonija.Taigi, kadangi Bažnyčia valstybės valdyme nedalyvauja, o netikintys moralių prievolių Kristui Karaliui iš viso nepripažįsta, tai kas gali spręsti apie Lietuvos piliečių moralės lygį?
Kas yra moralės Respublikoje arbitras?
Morale valstybėje įvardijame tai, kas mums kaip piliečiams yra bendrai sava, saugotina ir puoselėtina. Moralė yra piliečių susibuvimo būdas. Šį būdą mes tvirtiname sambūvio normomis: Konstitucija, įstatymais ir kitomis teisinėmis normomis. Todėl piliečių moralė yra matuojama pagarbos įstatymui lygiu.
Todėl bet kokie „moralinių autoritetų“ purptelėjimai apie Lietuvos moralines krizes ar, atvirkščiai, moralines palaimas atsiremia į klausimą apie teisinę Lietuvos realybę: koks yra nusikalstamumo, ypač, korupcijos lygis? Ar efektyviai dirba mūsų teisėsaugos sistema? Ar Lietuvos piliečiai yra linkę bendradarbiauti su Lietuvos teisėsauga? Ar gerbiamas yra Lietuvos teisę kurianti institucija – Lietuvos parlamentas?
Ir, pagaliau, esminis klausimas: o ką nuveikė pats „moralinis autoritetas“, kad Lietuvoje būtų daugiau pagarbos įstatymui ir pačio piliečio orumui bei laisvei – įstatymo pagrindui?
Taigi konkrečiai ir paklauskime: ką nuveikė TS – LKD politinio komiteto pirmininkas ir kiti į jį panašūs partijos vadovai, kad Lietuvoje pagarbos piliečiui lygis ženkliai išaugtų? Kodėl šios partijos lyderiai, o kartu ir šių remiama ponia Galia yra taip linkę karūnuotis „moralumo“ auromis? Juk „moralinio autoriteto“ tvirtinimas, o ne įstatymo viršenybė ir yra ta baugioji „Rytų“ įtaka – baugusis geopolitinių „Rytų“ užkratas. Tai kuo Jūs čia mus gąsdinate?
