Raseinių gyventoja Airida Kazlauskaitė lapkričio pradžioje gavo netikėtą žinutę į savo mobilųjį telefoną.
„Sveiki, čia ponas Ganas Mengyao. Aš dirbu su Kinijos banku. Ar galiu pasitikėti jumis ir siūlyti dalyvauti 8 mln. 370 tūkstančių JAV dolerių vertės sandoryje?” – rašė jai nepažįstamas vyras.
Jis nurodė savo elektroninio pašto adresą meng4@rogers.com ir pasiūlė pačiai Airidai parašyti jam.
Tada jis atsiųsiąs daugiau informacijos apie galimą bendradarbiavimą, kuris būsiąs itin naudingas abiem partneriams.
Tačiau žinutė atėjo ne iš Kinijos, o iš norvegiško telefono numerio +447903710877.
Išsilavinusi mergina mintyse pasišaipė, bet nutarė paviešinti duomenis, kad neįkliūtų koks lengvatikis.
„Kaip suprantu, sukčiai vėl pradėjo savo atakas ieškodami Lietuvoje patiklių žmonių”, – kalbėjo Airida.
Pats pakliuvo į pinkles
Sutarėme su raseiniške, kad aš esu jos draugė, turtingesnė ir tariamai galinti investuoti. Taip ir parašiau ponui Ganui. Jis atsakė žaibiškai – tarsi būtų sėdėjęs prie kompiuterio ir laukęs atsakymo.
„Sveiki, pone Ganai. Viena mano draugių gavo žinutę su jūsų pasiūlymu. Ji neturi pinigų ir nesidomi bankų operacijomis. Bet man tai įdomu ir aš norėčiau gauti daugiau informacijos apie jūsų verslą”, – rašiau apsimetusi lengvatike.
Paprašė visiško slaptumo
Vos ponui Ganui parašiau, jis man žaibiškai atsiuntė tokį tekstą: „Patikinu, kad esu privačios bankininkystės paslaugas teikiančio Kinijos banko BOC darbuotojas. Prieš penkerius metus buvau paskirtas rūpintis mūsų banko klientų investicijomis.
Norėčiau primygtinai prašyti, kad jūs išlaikytumėte šio susirašinėjimo slaptumą ir niekam neatskleistumėte informacijos, išdėstytos šiame laiške.”
Jis tikino ypač pasitikintis manimi, nors neturėjo tam jokio pagrindo.
„Aš susisiekiau su jumis nepaisydamas to, kad bankas atlieka tyrimą dėl vieno mūsų banko kliento investicijų. Niekas apie tai nesužinos. Norėčiau atskleisti jums kai kuriuos asmeninius faktus, kurie, mano manymu, turėtų būti jums įdomūs”, – dėstė elektroniniame laiške vyras.
Ponas Ganas tvirtino, kad 2007 metais į banką kreipėsi nuolatinis klientas, nuolat aptariantis savo verslo kryptis su privačios bankininkystės paslaugų departamentu.
„Kliento pavardė Adelardas Raymondas. Jis mus informavo apie įspūdingo dydžio sumą, net 8 350 000 JAV dolerių, kuriuos ketina investuoti savo vardu”, – rašė ponas Ganas.
Gyrėsi dideliu pelnu
Jis išsamiai aiškino, kaip yra susijęs su turtinguoju klientu.
„Buvau asmuo, paskirtas jį konsultuoti. Prieš A.Raymondui apsisprendžiant, kur jam būtų palankiau investuoti, susitikome keletą kartų.
Pirmiausia klientui patariau išnagrinėti, kiek pelno jis galėtų gauti, jei investuotų į kurį nors iš maždaug 6000 tradicinių investavimo objektų, taip pat į obligacijas arba rinktųsi įdėti savo pinigus į kurias nors iš maždaug 2000 alternatyvių investicijų”, – dėstė ponas Ganas.
Jis stengėsi sudaryti savimi pasitikinčio ir gerai išmanančio investicijų rinką specialisto įvaizdį.
„Mano klientas paklausė mano patarimų. Dėl palankios maržos per pirmąjį investavimo mėnesį pasiekėme puikių rezultatų: sukauptas pelnas ir palūkanos šiuo metu sudaro daugiau nei 10 milijonų JAV dolerių. Buvo galima uždirbti ir daugiau, bet klientas norėjo gauti garantuotą investicijų grąžą mažai rizikuodamas”, – gyrėsi Ganas.
Europoje prireikė grynųjų
Detalės iš pono Gano pasakojimo buvo tiksliai apgalvotos.
„Galėjo taip sėkmingai klostytis ir toliau, bet netikėtai 2008 metų viduryje mano klientas pranešė, kad jam skubiai reikia grynųjų pinigų mokėjimams Europoje atlikti. Tvirtino, kad tai būtina, nes antraip jis patirs nuostolių.
Jis nurodė, kad aš pervesčiau jam pinigus iš jau investuotų jo lėšų. Aš jį informavau, kad tokiu atveju bankas išskaičiuos 9,5 procento ir jis vis tiek neteks daug pinigų.
Klientas skundėsi mokesčiais ir buvo labai nepatenkintas, tačiau vėliau vis tiek kreipėsi dėl grynųjų pinigų ir sakė, kad jam būtina juos pervežti per sieną.
Paaiškinau jam, jog didelių sumų judėjimas per valstybių sienas kontroliuojamas itin griežtai, ypač po neseniai pasienyje atskleistų nelegalių atvejų su grynaisiais pinigais”, – pasakojo ponas Ganas.
Patarė, kur kreiptis
Ponas Ganas rašė man, kaip derėjo elgtis jo klientui, kad šis patirtų kuo mažiau nuostolių.
„Nurodžiau ponui A.Raymondui privačią įmonę, tiksliau, konsultacinę bendrovę, kuri priima indėlius iš didelės vertės turto turinčių asmenų.
Sakiau jam, kad tai gali atlikti „Blue Chip” korporacija, kuri turi teisę vykdyti sandorius su grynaisiais pinigais.
Ši maža ir itin uždara organizacija gerai išmano, kaip tai daroma.
Jos ryšiai su partneriais visame pasaulyje yra itin geri, todėl su jais verta turėti reikalų. Laikantis instrukcijų mano kliento pinigai buvo deponuoti.
Jis man pasakė, kad pinigų jam reikės, kai grįš iš Norvegijos, vėliausiai po savaitės. Paskutinį kartą mes su juo bendravome 2008-ųjų spalį”, – atskleidė man savo paslaptis ponas Ganas.
Jo atvirumas buvo beribis – tarsi būčiau kokia artima giminaitė, kuriai jis būtų sumanęs padėti.
Klientas privalo mirti
Ponas Ganas stengėsi pateikti man kuo daugiau konkrečių detalių ir įvykių, kurių patikrinti realiai neįmanoma.
Jis tuojau pat sukūrė tipišką istoriją apie staiga mirusį asmenį, kurio mirtis paaiškėja netikėtomis aplinkybėmis.
„Praėjusių metų sausį bankas gavo paklausimą iš priežiūros institucijos dėl mano kliento finansinio portfelio neveiklumo. Aš ir pats buvau susirūpinęs, kodėl nėra atliekama jokių operacijų.
Iš tiesų buvau vienintelis, žinantis, kad padarytas depozitas ir kad pinigai turi būti išgryninti, bet niekaip negalėjau suprasti, kodėl A.Raymondas nepateikia jokio patvirtinimo dėl savo indėlio depozito.
Mano pastangos surasti klientą buvo sunkios, bet Kinijos banko vidaus tyrimų skyriui ši užduotis įmanoma.
Po keturių dienų informacija pradėjo plaukti. Buvo panašu, kad asmuo, miręs Kanuose, Prancūzijoje, nuo širdies priepuolio, yra mano klientas A.Raymondas. Netrukus tai buvo patvirtinta”, – rašė man Ganas.
Nutarė apgauti savo banką
Netikėtai ponas Ganas man dar labiau atsivėrė. Kiekviename elektroniniame laiške, kurie pylėsi vienas po kito, jis atskleidė vis naujų detalių iš privačios bankininkystės užkulisių.
„Bankas iš karto pradėjo finansinės kliento situacijos tyrimą bandydamas apsidrausti, kad nepatirtų jokių nuostolių. Jei esate susipažinusi su privačios bankininkystės reikalais, žinote, kad anonimiškumo užtikrinimas yra būtina sąlyga.
Privačiame banke atidaryti sąskaitą reiškia tai, kad niekas nežino apie jos egzistavimą. Retai ji būna atidaryta tikruoju vardu. Indėlininkai turi numerius ir kodus, kad sąskaitos taptų visiškai anoniminės”, – mokė mane banko paslapčių ponas Ganas.
Jis pateikė tiek daug įrodymų, kad net pamaniau, jog yra tikras nemokša: koks kaimietis Telšių rajone įstengs jo išvedžiojimus iššifruoti? Bet vis tiek buvo įdomu skaityti, kokiais argumentais apgaudinėjami lengvatikiai.
Niekas nežino indėlininkų vardų
„Šis bankas taip pat suteikia pasirinkimą indėlininkams, kokiu paštu juos pasiekti, arba net banko darbuotojai patys vyksta pas indėlininkus, jei to reikia.
Todėl neįmanoma aptikti sąskaitų pėdsakų.
Labai retai indėliai būna paskiriami artimiesiems. Daugeliu atvejų klientai patys palieka testamentus. Tačiau ponas A.Raymondas nebuvo to padaręs.
Tokiu būdu aš, Ganas Mengyao, tapau vienintele šalimi, prižiūrinčia tyrimą, ir vienintele šalimi, turinčia teisę gauti tyrimo rezultatus.
Iki šių finansinių metų pabaigos aš turiu atsiskaityti Kinijos bankui „Bank of China” (BOC) dėl indėlių grąžos. Jie sugrįžtų atgal į BOC, jeigu aš atskleisčiau informaciją apie deponuotus mano kliento pinigus.
Tačiau to nenoriu, nes esu numatęs savo kelią, kaip reikėtų pasielgti su tomis lėšomis.
Privačios bankininkystės pasaulis yra dosnus didelių atlygių tiems, kurie eina atitinkamas pareigas ir prižiūri stambius investicinius portfelius.
Dabar eikime prie to, ką aš jums siūlau. Taigi egzistuoja deponuoti 8 370 000 JAV dolerių.
Apie indėlių depozitą ir apie mirusio kliento sandorį žinau tik aš vienas. Šiuo metu operacinė sistema tiesiog laukia nurodymo tą indėlį nukreipti į veiklą.
Bankas išleido nemažai pinigų bandydamas surasti šio žmogaus šeimą. Jie darė tyrimą kelis mėnesius ir nustatė, kad šeimos jis neturi.
Tyrimas jau baigtas ir daugiau atnaujinamas nebus.
Kadangi esu atsakingas už indėlio tvarkymą, esu pasirengęs paskirti jus kaip tariamai artimiausią giminaitę ir pateikti nurodymą apie užstatą, kuris buvo skirtas jums. Kai jį gausite, dalysimės pajamas – 60 procentų man ir 40 – jums.
Tada aš informuosiu banką apie galutinio sąskaitos uždarymo dokumentus, susijusius su kliento valia, kai jis dar buvo gyvas.
Po to bendrausiu su bendrove „Blue Chip” ir pavesiu nukreipti depozitą jums. Bendrovė nukreips A.Raymondo pinigus į kitą banką jums kaip sąskaitos turėtojai”, – rašė ponas Ganas.
Pamaniau, kad norėčiau pamatyti jo veido išraišką, kai jis paistė šiuos niekus.
Mygo, kad neprasitarčiau
Ponas Ganas iš anksto bandė mane įtikinti solidarizuotis su juo ir jį palaikyti.
„Aš žinau šio pasiūlymo pasekmes, todėl prašau ištrinti šį laišką, jeigu jisai jums nepriimtinas.
Ištrinkite žinutę ir pamirškite, kad buvote su manimi susisiekusi.
Nebūkite kerštinga ir nesielkite piktybiškai. Nesunaikinkite nei savo, nei mano karjeros, jeigu jums nereikia mano pasiūlymo.
Aš – ne nusikaltėlis. Jums gal ir sunku suprasti, bet mano verslo logika verčia mane žengti šį žingsnį. Tokia galimybė pasitaiko tik sykį gyvenime. Esu šeimos žmogus.
Būtent dabar turiu galimybę suteikti tikrų galimybių ir savo šeimos nariams.
Atlygis už šį projektą yra vertas mano profesionalumo. Aš įvertinau riziką ir apsisprendžiau apie susidariusią situaciją savo banko neinformuoti.
Todėl nenoriu, kad jūs bandytumėte susisiekti su manimi oficialiais banko telefonais ar elektroniniu paštu.
Tarp jūsų ir manęs neturi būti tiesioginio ryšio. Oficialios ryšio linijos nėra saugios, nes jos nuolat stebimos tarnybų”, – įžūliai dėstė ponas Ganas patarimus, kaip reikia apgaudinėti.
Susirašinėjimas truko ilgai
Apsimečiau kvailute, nesuprantančia pasiūlymo, ir pasiteiravau, ar galėčiau investuoti pati, nes nelabai tikiu, kad galėčiau gauti tiek daug pinigų tik už savo sąskaitos panaudojimą.
„Kiek mažiausiai turėčiau investuoti į bendrą reikalą, kad būčiau jums įdomi kaip finansinė partnerė?
Parašykite, kokia suma jums neatrodytų juokingai maža”, – paprašiau pono Gano lapkričio viduryje.
Tą pačią akimirką jis padėkojo už pasiūlymą, bet parašė, kad nori patikimesnių įrodymų, jog mano ketinimai rimti.
„Laba diena, drauge. Dėkoju už greitą atsakymą į mano pasiūlymą. Vertinu jūsų susidomėjimą šia operacija.
Jūsų susidomėjimas atrodo tikras. Tačiau ir man reikia būti tikram, kad asmuo, kuriam aš patikėsiu šį sandorį, yra patikimas, ir galutinai įsitikinti, jog neapsirinku dėl jūsų”, – rašė man ponas Ganas.
Jis sakė, jog tokiu atveju, jei viskas paaiškėtų, aš turiu sakyti, kad ponas Ganas susirašinėjo su manimi ne siekdamas asmeninio pasipelnymo, bet dėl savo šalies ir jos gyventojų gerovės.
„Sakykite, jog, ieškodamas partnerio, kuris gali padėti man šiame projekte, aš su jumis susisiekiau iš Prekybos ir pramonės rūmų, nurodytų Kinijos kataloguose.
Dar sykį primenu jums, kad sandoris teisėtas, realus ir nerizikingas. Bet vis tiek noriu žinoti, ar esate pasirengusi tęsti šį verslą rimtai. Tada bus aišku, ar aš galiu suteikti jums daugiau informacijos apie šį sandorį ir save. Nuoširdžiausi linkėjimai, p. Ganas Mengyao.”
Laiško pabaigoje jis paprašė mano biografijos.
Pirmiausia pamaniau, kad jam derėtų įsijungti „Google” ir pačiam viską susižinoti.
Paskui pamaniau, kad Lietuvoje Urbonų daugiau negu šunų. Todėl nėra ko baimintis, kad būsiu atpažinta per greitai.
Naivuolė – tinkama partnerė
Parašiau ponui Ganui tokį atsakymą: „Prašėte mano biografijos. Mano didžiausia bėda, kad aš apskritai neturiu biografijos. Man vos 26 metai, sėdžiu su trimis sūnumis namuose ir esu tik namų šeimininkė.
Negi nematote, kokios prastos mano anglų kalbos žinios? Mano kontaktai riboti, todėl negaliu lavinti anglų kalbos, nes visą laiką suryja mažamečiai vaikai. Tai klaikiai nuobodu. Jūsų pasiūlymas labai paįvairintų mano gyvenimą.
Mano vyras uždirba pinigų ir duoda man asmeniniams reikalams. Galiu daryti su savo pinigais, ką noriu.
Bet vis tiek nesuprantu, kaip veikia jūsų pasiūlymas.
Visi tie pinigų pervedimai iš sąskaitos į sąskaitą man atrodo tamsus miškas ir aš labai sunkiai juos suvokiu.
Prašom rašyti man ne tokius ilgus aiškinimus, nes aš skaitau tik su žodynu. Tiesiog pasakykite, ką konkrečiai turiu daryti.”
Tokio turinio laišką išsiunčiau elektroniniu paštu.
Atsiuntė smulkią biografiją
Kiekvieną susirašinėjimo dieną buvo vis smalsiau, kokiais būdais būsiu įtraukiama į vadinamąjį sandorį, iš kurio turėčiau praturtėti aš ir kinų banko valdininkas.
„Gerbiama drauge, siunčiu jums slaptus duomenis, kurie nėra viešinami dėl mano atliekamo darbo slaptumo”, – radau naują žinutę vos įsijungusi kompiuterį.
Tą informaciją ponas Ganas pavadino savo bioduomenimis. Štai ką jis atsiuntė.
Pareigos: tarptautinio verslo vadovas, pedagogas, rašytojas ir bankininkas.
Gimimo data: 1970 metų gegužės 5-oji. Išsilavinimas: mokslinis bendradarbis, turintis bakalauro laipsnį.
Karjera: 2007 m. vadovas, operacijų vadovas, privačios bankininkystės paslaugos („Bank of China”). 2006 m. gubernatoriaus pavaduotojas, Kinijos liaudies bankas (TSK). 2005 m. viršininko asistentas, Kinijos liaudies bankas ir pirmininko pavaduotojas PBC, Šanchajaus būstinė. 2002–2004 m. administratoriaus pavaduotojas, valstybės administracija. 1999–2000 m. valiutinių operacijų generalinis direktorius, Taikos stiprinimo komisijos apskaitos ir iždo departamentas. 1997–1998 m. Taikos stiprinimo komisijos spaudos atstovas. 1992–1993 m. Taikos stiprinimo komisijos generalinio direktoriaus pavaduotojas. 1996–1997 m. Singapūro finansų politikos tyrimų departamento darbuotojas. 1991–1992 m. mokslinė veikla, o vėliau anglų kalbos kursai Kanadoje.
Atėjo ir duomenų apie šeimą
Religija: Romos katalikų. Šeima: žmona Janet, sūnus Hu, gimęs 1998 metais pagal Kinijos gimstamumo kontrolės duomenis. Adresas: No 1023, Yanhe South Road, Luohu District, Shenzhen, Kinija, 518001.
Ponas Ganas dar sykį pakartojo, kad jo telefonų klausomasi, tad susisiekti su juo galima tik asmeniniu telefonu +85281916523.
„Laikykite jį saugiai”, – perspėjo mane ponas Ganas.
Kortelė – patikimumo įrodymas
Kad galutinai mane įtikintų, ponas Ganas pridėjo savo paties asmens tapatybės kortelės kopiją ir šeimos nuotrauką. Buvo fotografuota Azijoje. Nuotraukoje šypsojosi laiminga šeima su paaugliu berniuku.
„Prašau suprasti, kad patikėjau jums labai asmenišką informaciją, todėl prašau padaryti tą patį – atsiųsti savo asmens dokumentų kopijas”, – rašė ponas Ganas.
Kai paklausiau, kam jam reikalinga mano asmens tapatybės kortelė, bankininkas nesutriko.
„Noriu pažymėti, kad tai yra tik bendro pasitikėjimo ir partnerystės, kad mes galime pradėti ir užbaigti projektą sėkmingai, įrodymas”, – tikino mane Ganas.
Ką beliko atsakyti? Kad jo šeima puiki, kad žmona ir sūnus man patiko ir kad aš mielai nusiųsiu savo kortelės kopiją, bet to gali ir nereikėti. Juk taip nuostabiai sutapo, jog galiu netrukus pati pas jį atvykti.
„Mano vyras planuoja kitą mėnesį aplankyti Šanchajų kaip turistas.
Jo svajonė – pamatyti šį miestą. Jeigu gražiai paprašyčiau, tikriausiai paimtų ir mane, nes pinigų jis turi. Gruodį jam kaip tik atostogos. Ar man atvykti kartu? Jūs galėtumėte pamatyti mane ir mes viską aptartume, kaip įvykdyti siūlomą sandorį”, – nusiunčiau ponui Ganui džiugią žinutę.
Tačiau ši idėja jam visai nepatiko. Susitikti esą nėra saugu, todėl mes ir toliau privalome bendrauti tik elektroninėje erdvėje. Juo labiau kad ir mūsų sandoris vyks tik tokiu būdu.
Demagogiški argumentai
Verta atkreipti dėmesį į tipiškų sukčių stilių. Jie apsimeta esantys itin nuoširdūs, viską suprantantys ir geranoriški.
„Gerbiamoji Audrone, kuo daugiau mes bendraujame, tuo mano pasitikėjimas jumis didėja. Tikrai būtų malonu susitikti su jumis Kinijoje, bet tai nėra patartina dėl šio sandorio saugumo ir slaptumo. Šis pasaulis, kaip suprantate, yra pernelyg mažas, o sienos turi ausis.
Jei paaiškėtų, kad mes bendraujame, mano bankas gali įtarti, kad visas procesas buvo organizuotas mano paties, ir tai tikrai nebūtų gerai. Nuoširdžiausi linkėjimai.”
Nurodyti telefonai neatsakė
Tada paskambinau į norvegiškąjį numerį, iš kurio buvo atsiųsta žinutė A.Kazlauskaitei. Jis veikė, bet netrukus kažkas jį išjungė taip ir neatsiliepęs. Tada paskambinau iš kito numerio – vėl pasikartojo tas pats.
Po to paskambinau į nurodytą asmeninį pono Gano mobilųjį telefoną. Jis atkakliai buvo užimtas kelias dienas iš eilės.
Tada kreipiausi į policiją ir nusikaltimų elektroninėje erdvėje tyrėjus.
Sukčiavimas internetu plinta sparčiai
– Ko siekia Kinijos banko darbuotoju prisistatęs asmuo arba jų grupė – ištuštinti patiklaus žmogaus sąskaitas ar turi kitų tikslų? – „Lietuvos rytas” paklausė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko Igorio Polikšos.
– Pirmiausia siekiama išgauti asmeninių duomenų. Gavę asmens tapatybės kortelės kopiją, sukčiai to piliečio vardu gali įsteigti juridinę įmonę, paimti paskolų, nusipirkti automobilį išperkamosios nuomos būdu.
Svarbiausia, kad žmonės nebūtų patiklūs ir nepasiduotų įkalbinėjimams perduoti asmeninių dokumentų kopijas jokiems pašaliniams asmenims.
– Žinutė į Raseinių gyventojos telefoną atėjo iš norvegiško telefono numerio. Ar pagal numerį policija imasi skubiai nustatyti, iš kurios šalies ta žinutė buvo išsiųsta, ir sugauti sukčius?
– Gali būti siųsta ir iš Lietuvos, ir apskritai iš kur tik nori. Šiuo atveju siuntimas iš norvegiško numerio sukelia psichologinį įspūdį, kad turima reikalų su užsienio piliečiu. Pagal braižą labiausiai tikėtina, kad taip elgiasi lietuviai.
Net keliems Klaipėdos krašto gyventojams šiomis dienomis buvo siūloma bendradarbiauti su vadinamuoju Kinijos banku. Tik siūlė jau nebe ponas Ganas, o sukčiai kitais vardais. Tokį elgesį galima vadinti „urminiu” nusikaltimu – kai masiškai pažeriama tų pačių siūlymų ir laukiama, kad kuris nors lengvatikis užkibs.
– Kaip policija tuos sukčiavimo atvejus tiria?
– Nusikaltimų elektroninėje erdvėje tyrimo kelias yra ilgas. Nenorėčiau atskleisti, kokiais būdais tai daroma.
Keblumų sukelia tai, kad tik pusėje Europos Sąjungos šalių telefono kortelės parduodamos vartotojams pareikalavus pateikti asmens dokumentus, nurodyti darbovietę ir gyvenamąją vietą. Kaip yra Norvegijoje, pasakyti negaliu.
Tačiau Lietuvoje telefono kortelių rinka pernelyg liberali – bet kas gali įsigyti bet kiek kortelių ir jas nuolat keisti.
Patiklių žmonių pateisinti negalima
Apie sukčiavimą elektroninėje erdvėje „Lietuvos rytas” kalbėjosi su Vilniaus Gedimino technikos universiteto Informacinių sistemų katedros vedėju, knygos „Nusikaltimai elektroninėje erdvėje” bendraautoriu profesoriumi Daliumi Mažeika.
– Esate Kinijoje kaip tik dabar, kai noriu paprašyti komentaro apie tariamo kinų bankininko pasiūlymą, jau plačiai išplitusį Lietuvoje. Iš kokių elementų įmanoma atskirti, kad pasiūlymas, gautas elektroniniu būdu, yra pavojingas tam, kuris juo pasinaudos?
– Pirmiausia reikia pasižiūrėti į siuntėjo elektroninio pašto adresą. Dažniausiai tai būna visiškai nelogiškų žodžių junginys ar atsitiktinių simbolių rinkinys. Tai rodo, kad siuntėjas nenori būti atpažintas.
Laiškas būna parašytas anglų kalba arba nerišliai išverstas į lietuvių kalbą automatinio vertimo priemonėmis.
Jame rašoma apie neregėto dydžio pinigų sumas, gausius palikimus ir prašoma padėti išgryninti pinigus.
– Ar įmanoma atskleisti tokius elektroninės erdvės nusikaltimus?
– Tarptautinė ir Lietuvos įstatymų bazė tam parengta. Taip pat pakanka ir technologinių sprendimų bei įrankių. Šiuo konkrečiu atveju elektroniniai laiškai buvo siunčiami iš viešai naudojamo elektroninio pašto serverio, kuris fiziškai gali būti bet kuriame pasaulio krašte.
Tyrimui gavus teisėsaugos organų leidimus, tyrėjui suteikiama teisė analizuoti serverio ir tinklo maršruto parinktuvą, tarnybinių įrašų duomenų bazę.
Tokiu būdu būtų nustatomas kompiuteris, iš kurio buvo siunčiami laiškai. Nustačius kompiuterio buvimo vietą, nesunku rasti ir jo savininką.
Kitas klausimas – ar finansiškai apsimoka atlikti brangiai kainuojantį tyrimą, kai jam reikia pasitelkti tarptautines tyrėjų pajėgas, jei tai buvo tik bandymas atlikti nusikaltimą.
– Ar baudžiami lengvatikiai, bandantys neteisėtai praturėti?
– Patiklių žmonių veiksmų pateisinti negalima. Juk pateikdami savo asmens duomenis jie turi tikslą praturtėti neteisėtu būdu. Jei siūloma palikti 40 procentų pervedamų neaiškios kilmės pinigų sumos, reikia kelti klausimą, iš kur tie pinigai ir kodėl jie siūlomi.
Neteisėtas asmens praturtėjimas baudžiamas pagal Baudžiamojo kodekso 189 straipsnį. Kol nukentėjusiųjų nėra, policija gali atsisakyti pradėti tyrimą.
Tačiau apie įtartinus pasiūlymus pravartu informuoti Lietuvos nacionalinį elektroninių ryšių tinklų ir informacijos saugumo incidentų tyrimo padalinį CERT.lt.
