Dabar net melo detektoriumi būtų sunku nustatyti, ką jautė D. Grybauskaitė akivaizdžiai Lietuvos nepriklausomybės siekiams priešiškoje „kontoroje“, bet iš jos užimamų aukštų pareigų galima daryti prielaidą, kad psichologinė įtampa nebuvo didelė. Ji, kaip daugelis ano meto partinių karjeros žmonių, paprasčiausiai lūkuriavo, kuo pasibaigs Nepriklausomybės atkūrimas.
Jeigu Kremlius sudaužys atkuriamąjį Seimą, tęs darbą mokykloje ir, gal būt, net jai vadovaus, jei atsitiks kitaip – stengsis pereiti į naujos valdžios struktūras. Ir kaip matome – visiškai sėkmingai.
Mane sudomino vienas dokumentas, kuris iš dalies atspindi mūsų kraštui labai gerai pažįstamą konformistinę nuostatą, bet drauge skatina kelti papildomus klausimus apie visuomenę. Sąjūdžio katilui kaistant ir jau burbuliuojant visoje Lietuvoje, tarp jaunų žmonių net nebeslepiant po ezopinės kalbos skraiste būtinybę atkurti nepriklausomą valstybę, apie pertvarką pradedama kalbėti ir partinėje mokykloje.
Svarstoma, koks turėtų būti jaunųjų komunistų švietimas ateityje, kuriami perspektyviniai planai. Pastarieji numatomi net iki 2000 metų. Pavyzdžiui, vietoj esamų 695 klausytojų 1997 m. tikimasi sulaukti 1650. Yra ir kitų naujovių – siūloma pradėti dėstyti ir lietuvių kalba. Ir net Nepriklausomybės skelbimui lipant ant nosies, sudarinėjami konkretūs klausytojų sąrašai.
Savaime suprantama, projektuojamo dešimtmečio jauniems komunistams (vidutinis amžius – 30 – 35) patiems sutinkant. Ir būsimų klausytojų sąrašai neploni. Popierius kantrus, projektus galima kurti vakarais, pasirėmus ranka galvą ir žiūrint Atgimimo bangą. Bet ką galvojo tie, kurie sutiko tame procese dalyvauti ir dar nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse?
Mano manymu, nieko ypatingo jie negalvojo, kaip ir tie šiais laikais, kurie balsavo už Darbo partiją. Komunistų partija paskutiniais dešimtmečiais buvo jau visiškai iš pasaulėžiūrinės virtusi karjeristine organizacija. Tai buvo milžiniška „partinės statybos“ aikštė, kurioje, priėmus formalias taisykles, tik ir buvo įmanoma žmogui dirbti mėgstamą darbą o gabiam organizatoriui vadovauti.
Tas taisykles priimdavo net nuo stalinizmo nukentėjusieji. Mintinai mokytis komunistų partijos įstatus, o kitą dieną siaurame draugų ratelyje spjaudytis buvo gyvenimo norma, neretai propaguojama ir savo vaikams.
Mokėjimas prisitaikyti buvo laikomas „normalaus“ žmogaus požymiu, besielgiantys priešingai – įtartini visais atžvilgiais. Partinės mokyklos klausytojai taip pat buvo „normalūs“ savo laikmečio vaikai, tokie patys, kaip ir jų mokytojai.
Keičiantis laikams, pakito ir nuostatos. Kaip žinoma, bestuburiai yra labai lankstūs. Partinę statybą pakeitė vadyba. Taip ir siūloma Vilniaus aukštosios partinės mokyklos ateities projekte 1989. 12. 7: vietoj specialybės „ partinė ir tarybinė statyba“ įvesti „politinių ir socialinių procesų valdymą“, politologo, sociologo ir vadybininko kvalifikaciją.
Pavadinimai pasikeitė, bet žmonės ir jų gyvenimo supratimas liko tie patys. Komunistų partija žlugo, bet dabartinės partijos Lietuvoje nuo pastarosios paskutiniais gyvavimo metais mažai kuo skiriasi.
Jos taip pat savo esme yra nepasaulėžiūrinės, pragmatinės, karjeristinės, partinių vadybininkų asociacijos. Politinio gyvenimo filosofija labai paprasta: mokėti skaičiuoti pinigus, žinoti, kame nauda ( dažniausiai sava sutapatinama su valstybine), turėti vadybinių įgūdžių ir retsykiais, švenčių progomis, nepamiršti, kas yra tikrasis Lietuvos nepriklausomybės architektas.
Skirtumai tarp partijų yra tarpusavio susitarimo dalykas. Reikalui esant, kuriant koaliciją ar dalijantis postus, jų gali ir nelikti. Lietuvos gyventojai šią politinio gyvenimo subtilybę yra pastebėję ir išradingai ja naudojasi. Norint ką nors visuomeniniame gyvenime pasiekti, reikia prisišlieti prie įtakingesnės partijos, laikyti liežuvį už dantų ir sėkmė anksčiau ar vėliau ateis.
Lemiamu asmeninio likimo momentu partiją galima ir pakeisti. Tą įtikinamai pavaizdavo genialus V. Uspaskicho eksperimentas , kandidatu į žemės ūkio ministrus pasiūlęs konservatorių. Tas nė nemirktelėjęs sutiko – juk ministro postai pakelėse nesimėto. Gali būti, jog tai ir vienintelis gyvenime šansas. Kuo čia dėta partijos pasaulėžiūra?
Save dešiniąja skelbusi Tvarkos ir teisingumo partija net nekostelėjusi prisišvartavo prie kairiojo kranto. Rinkiminės kampanijos metu partijoms klausimas, su kuo jos sudarytų koaliciją, buvo pats kebliausias. Liberalas, paklaustas, kokias pasaulėžiūrines nuostatas sutiktų paaukoti, jungdamasis su tradiciškai priešingai mąstančias konservatoriais, atsakė, jog tai senamadiškas galvojimas. Pagaliau prezidentė, kuri nuo visų kitų politikų skiriasi tik gal būt geresniu anglų kalbos mokėjimu, taip pat, nepaisant buvusios partinės priklausomybės, laiku ir vietoje surado užuovėją iš pradžių pas A. Brazauską, paskui pas konservatorius ir pasiekė lygį, kad gali kitus egzaminuoti. Iš tikrųjų jaunasis konservatorius, vienos valandos kandidatas į ministrus, pademonstravo buvusios Vilniaus aukštosios partinės mokyklos uolaus klausytojo ir šiuolaikinio politinio gyvenimo vertą mąstymą.
