Sutrikęs, nes mano jausmai dabar dvilypiai. Viena vertus, kas čia per planai tokie nekarališki: aš nieko nesakau, bet man kažkodėl šviečiasi du įvykiai iš Baltarusijos praeities.
Tenykštis prezidentas vieną sykį asmeniškai karines oro pajėgas tikrino, aerodrome naikintuvams padangas paspardydamas (ar gerai pripūstos, ar nepaves kylant koviniam skrydžiui), o paskui pats derliaus nuėmimą iš sraigtasparnio priveizėjo.
Ne Dalios Grybauskaitės, žinoma, pareiga ministrų užsienio kalbos žinias tikrinti. Idealioje valstybėje to neturėtų būti. Žinoma, maža ko neturėtų būti idealioje valstybėje: pavyzdžiui, kodėl Seimas turi viešbutį? Kam tokius varguolius reikia rinkti į valdžią, kad net nesugeba patys Vilniuje kambario ar buto išsinuomoti? Jei aš galiu savo būstu pasirūpinti, kodėl jie negali – jiems ką, smegenys ne iš tos vietos auga? O jei tikrai ne iš tos, tai kodėl jie man įstatymus priiminės? Geras klausimas, bet čia, žinoma, visai kita tema. Grįžtam prie anglų kalbos.
Viena vertus, ne prezidentės darbas ministrus prie lentos pastačius diktantus diktuoti, tačiau antra vertus, man širdis džiaugiasi, kad kažkam rūpi ir kažkas pradės pats atsiraitojęs rankoves.
Čia prisiminiau kitą pavyzdį: anuometinis Estijos prezidentas Lennartas Meris, grįžęs iš Japonijos, nusivedė žurnalistus į oro uosto tualetą ir surengė spaudos konferenciją ten, kad visi pamatytų, kaip tualetuose nešvaru, ir kad jie susitvarkytų. Irgi, žinoma, ne prezidento reikalas švarą prižiūrėti specialiosios paskirties valstybinėje įmonėje, bet čia irgi kažkas turėjo pirmas atkreipti dėmesį, kitaip nieko nebūtų buvę. Dabar tuose tualetuose švaru.
Todėl, nors prezidentei priskiriamas sprendimo būdas yra neidealus, problema visai konkreti. Užsienio kalbos nemokėjimas valdžioje yra tiesiogiai susijęs su ekonominiu atsilikimu (kai sakau „užsienio kalba“, turiu omenyje visas kalbas, išskyrus rusų; čia šiokia tokia diskriminacija, bet čia kalbame apie labai konkrečius ir savanaudiškus tikslus mūsų šaliai).
Tai ne šiaip koks nors abstraktus kultūrinis gėris perkeltine prasme („kuo daugiau kalbų moki, tuo esi turtingesnis“). Meskite akį į Europos žemėlapį, ir kuo tos šalys užsiima. Valstybės, kuriose anglų kalba yra žinoma, kaip faktinė antroji valstybinė, mums tiekia bankus, aukštąsias technologijas, automobilius ir mobiliuosius telefonus, net jei pastaruosius ne pačios gamina, o tik projektuoja. Jos yra turtingos.
Šalys, balbatuojančios savo pietietiškais dialektais, angliškai nekalbančios ir varančios slyvų degtinę iš visko, kas nėra akmuo, daugiausia tesugeba mums atvežti beskonius pomidorus, alyvuogių skardines ir dar kelias futbolo komandas (futbolininkai tose šalyse yra vieninteliai jauni žmonės, kurie nėra bedarbiai ir nepurškia protesto užrašų ant sienų). Tos šalys yra bankrutavusios arba arti bankroto slenksčio ir gyvena nuo vienos paskolos išmokos iki kitos.
Tai nėra atsitiktinė sąsaja. Tai tvirtas abipusis ryšys, kaip sovietiniais pokario laikais valstietis ir kaimas: neduoda paso (kad neišvažiuotum į miestą), nes esi valstietis, o jei neturi paso, tai negali tapti miestiečiu, kadangi, kad taptum miestiečiu ir apsigyventum mieste, privalai turėti pasą, kurį duos tik tada, kai jau būsi miestietis.
Taip ir Europoje šiandien: kadangi nemoki anglų kalbos, tai negauni kurti mobiliųjų telefonų, o vietoje to skini vynuoges, o kadangi skini vynuoges, tai neturi laiko kalbos mokytis, todėl tas vynuoges ir skinsi.
Estai yra turtingesni už mus todėl, kad geriau moka angliškai, o moka angliškai geriau todėl, kad yra turtingesni ir mąsto kaip turtingesni. Jie dairosi ne į tai, kaip baltarusiui geriau Druskininkuose nugarą išmasažuoti už pora pinigėlių su zuikeliais, o į tai, kaip geriau ką nors parduoti suomiui ir norvegui, o kadangi su tais bendrauja dažniau, nei lietuvis iš Druskininkų, tai ir kalbą geriau išmoksta. Matote, kaip viskas veikia? Stebuklai.
Grįžtu prie Prezidentės iniciatyvos. Taip, niekas tų valdininkų neįspėjo, ir niekas anksčiau tos taisyklės netaikė, tai kaipgi lygios teisės ir visokie tokie dalykai, sakys lėtiniai teisybės ieškotojai? Kodėl prezidentė čia savo taisykles išsigalvoja, greit pradės liepti ministrams sportu užsiiminėti ir į darbą pėsčiomis vaikščioti.
Nedidelio čia daikto, jei ir lieptų. Pietų Korėjoje gamyklose visiems nurodo gamybinę gimnastiką prieš pamainą, pagal muziką, ir visai geri rezultatai: kiek turiu iš tos šalies telefonų ar televizorių, visur puiki kokybė. Jei mūsų ministrai parengs tokį įstatymo projektą, kaip korėjiečiai – mobilųjį telefoną, ne tik mes džiaugsimės, jiems ir patiems bus smagu ir galbūt didžiuosius savo darbu.
Kalbant rimtai, idealioje Europos Sąjungos valstybėje išvis neturėtų būti tokio dalyko, kaip angliškai nemokantis ministras, jo pavaduotojas, parlamento deputatas ar bet kas, užsiimantis įstatymais, valstybės pinigais, tarptautiniais santykiais, transportu ir dar penkiais šimtais kitų sričių. Net ūkininkas, jei pretenduoja į kokią nors paramą, turėtų anglų kalbą žinoti pakankamai, kad galėtų paraišką užpildyti angliškai. Nacionalinei mokėjimo agentūrai išvis uždrausčiau bet kokius lietuviškus dokumentus turėti ir platinti. Kaip carinės Rusijos laikais, tik šį kartą su kilnesniu tikslu. Na, nebent gali lietuviškus iliustruotus žurnalus atsinešti į darbą, kad per pietus perskaitytų savo reikmėms.
Jūs manote, kad aš juokauju? Aš nejuokauju. Anglų kalbos nemokėjimas, ir mūsų tolerancija jam, yra, kaip jau tik ką parodžiau, ir atsilikimo simptomas, ir jo priežastis. Norime būti nugalėtojai ir lyderiai? Tai ir pirmiausiai išmokime elgtis, kaip nugalėtojai. Puikus anglų kalbos valdymas šiandien Europoje yra lyderio požymis.
Todėl prezidentės pasirinkta drastiška priemonė – nors ir formos požiūriu labiau komiška, negu veiksminga (nemanau, kad kažkam bus kliūtys dirbti kabinete, net ir nežinant angliškų netaisyklingųjų veiksmažodžių kaitymo būtajame laike ir Jos Ekselencijai raudonu pieštuku pribraukius kandidato rašto darbą), yra svarbi ir reikalinga, atkreipiant visuomenės dėmesį į tai, kad valdžioje turėtų dirbti visapusiškai kvalifikuoti žmonės, o ne kolūkių ir socialistinio lenktyniavimo terminus menantys asmenys, kurie naujos kalbos nebent skaistykloje išmoks.
Tiesą sakant, aš dar paprašyčiau kandidatą į ministrus pasakyti tris mėgstamus anekdotus ar posakius. Jei visi jie bus iš Holivudo filmo (pvz., „Bulvarinis skaitalas“ arba „Krikštatėvis“), kandidatas gauna portfelį ir eina dirbti darbo.
Jei jie iš „Baltosios dykumos saulės“, „Šuriko nuotykių“ arba, neduok Dieve, jei tai anekdotai apie Petką ir Čiapajevą – gali eiti į ministeriją nebent naktiniu sargu. Radikalus būdas, bet argi aš kada ieškojau lengvų kelių?
