- Ar po Seimo rinkimų pasikeitusią politinę Lietuvos situaciją teko aptarti su kolegomis Europos Parlamente?
- Taip. Kolegoms paaiškinau, kad atsidūrėme delikačioje situacijoje, nes, viena vertus, gerbiame rinkimų rezultatus, kita vertus - laukiame teismo sprendimo.
Tai kelia įtampą ir kyla sunkumų formuojant ministrų kabinetą.
Kolegoms paaiškinau, kad prezidentė šiek tiek nepritaria kai kuriems dalykams ir įtemptai konsultuojasi su kandidatu į premjerus.
Be to, būtina sulaukti teismo sprendimo Darbo partijos byloje.
- O kaip jūs pats vertinate politines Lietuvos aktualijas?
- Visi įvykiai parodė, kad turime ką tobulinti. Nekalbu apie pasitenkinimą rinkimų rezultatais - tokia demokratijos esmė. Dalis visuomenės visada lieka nusivylusi.
Bet šįkart esame nepatenkinti procedūromis, skaidrumu, žmonių kokybe.
Tiesa, būtų gaila, jei naujosios Vyriausybės darbą paralyžiuotų įtampa tarp prezidentės ir konstitucinės Seimo daugumos.
Tokiu atveju Lietuva prarastų daug laiko svarbiu metu sprendžiant svarbias problemas. Jei iki to nebus prieita, šiuos rinkimus vertinčiau kaip dar vieną gerą politinę pamoką, kad reikia rūpintis rinkimų kokybe vien tam, kad balsų pirkimas nesikartotų.
- Tačiau ministrų kabineto formavimas vertinamas prieštaringai. Kurį laiką prezidentės pozicija dėl Darbo partijos dalyvavimo Vyriausybėje buvo itin griežta.
- Su visa pagarba prezidentei, suprasdamas jos poziciją, turiu pasakyti, kad negalima nepaisyti rinkėjų balso.
Jei partija įtariama veikusi kaip kriminalinė organizacija, sukčiavusi ir slėpusi mokesčius, jai turėjo būti neleista dalyvauti rinkimuose.
Bet šią problemą reikėjo išspręsti anksčiau. O leidus dalyvauti demokratinėje procedūroje ir partijai gavus rinkėjų balsų, jų nepaisyti negalima.
Galiu tūkstantį kartų nesutikti su balsavusiais už Darbo partiją, bet jie yra mano bendrapiliečiai, atlikę demokratinę priedermę.
Visa mūsų politinė klasė turi prisiimti atsakomybę už tai, kad Darbo partiją dažnai naudodavo kaip mechaninį priedėlį daugumai suburti.
Kai kalba ėjo apie „LEO LT“ ar kitus svarbius šalies projektus, nereikėjo į Darbo partiją žiūrėti kaip į balsus strateginiams sprendimams prastumti.
Reikėjo elgtis principingai: vyksta teismas, yra tam tikri įtarimai, tad kaip galima tokius žmones skelbti savo partneriais. Mokame kainą, kurią, deja, buvo galima nuspėti.
Aš suprantu apmaudą, kad tuoj pat prasidės Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Taryboje ir, neduok Dieve, turėsime teisiamų ar nusikaltimais įtariamų ministrų.
Bet kur buvome anksčiau? Po rinkimų nesiskaityti su rinkėjų nuomone mažų mažiausiai kontraversiška.
- Tačiau socialdemokratai ir toliau bendradarbiauja su įtarimų neatsikračiusia partija. Ir vėl principingumo stoka?
- Buvau įsitikinęs, kad socialdemokratai, rinkimus laimėję labai maža persvara, nenorės dar vienos tokio paties pajėgumo partijos koalicijoje. Natūralu, laimėjusi partija visada taip elgtųsi.
Lygiai tą patį būtų dariusi Tėvynės sąjunga - į koaliciją nebūtų ėmusi to paties kalibro partijos.
Bet yra apie ką susimąstyti, jei į socialdemokratus žiūrime, kaip į vieną iš dviejų svarbiausių, šalies politinės sistemos stabilumą užtikrinančių partijų.
Esu įsitikinęs, kad būsimasis premjeras Algirdas Butkevičius turės galvoti ne tik apie savo kabineto kompetenciją, bet ir apie kolegų moralinį patikimumą.
Nenorint, kad ant Vyriausybės kristų šešėlis, siekiant patikimumo ir visuomenės pagarbos, reikia rimtai galvoti, su kuo eini į koaliciją.
Norėdami išsaugoti savo garbę, socialdemokratai jokiu būdu negali priešintis Darbo partijos narių neliečiamybės panaikinimui. Tačiau prisipažinsiu, bijau prognozuoti, kas Lietuvoje vyks per kitus kelis mėnesius.
- Ar principingumo trūksta ir rinkėjams? Juk jie balsuoja už finansiniais nusikaltimais įtariamą partiją.
- Niekada nepatikėsiu, kad Darbo partijos rinkėjai yra vien minia, Kėdainiuose gaunanti ledų. Vadinasi, daug kas balsavo dėl kitų motyvų.
Dar kartą manau, kad tai didžiųjų Lietuvos partijų atsakomybė. Vadinasi, kažką jos pačios negerai darė. Jeigu konservatorius ar socialdemokratus nuo Darbo partijos skirtų politinės kokybės praraja, ar vis tiek būtų tokia masė žmonių, balsuojančių už Darbo partiją?
Man irgi norėtųsi tikėti, kad yra didelis skirtumas tarp „gerųjų“ ir „blogųjų“ partijų. Bijau, kad politikos kokybės požiūriu, prarajos nėra. Todėl didžiosios partijos turėtų išanalizuoti savo padarytas klaidas.
- O gal Lietuvos žmonės juodosios buhalterijos nelaiko nusikaltimu? Kai kurie už Darbo partiją balsavę žmonės yra prisipažinę - visi moka ir gauna vokeliuose.
- Tai negali būti argumentas. Mokesčius slepiantys žmonės ar įstaigos daro nusikaltimą.
Bet politikams taikomi kiti standartai, jie turi būti vertinami kur kas griežčiau. Politinė klasė turi formuoti viešojo elgesio standartus.
Jeigu mėginsime įrodyti, kad nesąžiningumas, sukčiavimas, mokesčių vengimas yra norma, skiepijama lietuvių tautai, laukia katastrofa.
Štai ką ir vadinu išsiderinusiu moraliniu kompasu: ne politikai kelia moralinę kartelę, o visuomenė turi nuleisti politikams taikomas elgesio normas.
- Kaip ketverius metus jums sekėsi dirbti su V. Uspaskichu Europos Parlamente?
- Mūsų su V. Uspaskichu santykiai buvo mandagūs, tačiau nei bičiuliai, nei partneriai nebuvome. Realaus bendradarbiavimo buvo nulis. Sakyčiau, su juo esame paralelinėse tikrovėse.
- Kritiškai įvertinote Darbo partijos pasiūlytas švietimo ir kultūros ministrų kandidatūras. Kol kas Kultūros ministro paieškos sunkios. Gal tai rodo atsakingą požiūrį ieškant tobulos kandidatūros?
- Mano nuomone, į šias dvi pozicijas žiūrima neatsakingai ir nerimtai. Norint kartą ir visiems laikams įtvirtinti Lietuvą Europoje, tai daryti reikia per sritis, kurios mūsų šalyje visą laiką buvo tvirtos ir solidžios.
Neturime nei iškasenų, nei stebuklingų ekonomikos rezervų, bet Lietuva visada turėjo pakankamai gerą švietimo sistemą ir turtingą kultūrą.
Man protu nesuvokiamas nerimtas požiūris į šias ministerijas vien todėl, kad jų biudžetai mažesni. Lietuvos stiprybė ir slypi šalies moksle, kūrybingume ir kultūroje.
Mums svarbu turėti konkurencingą, aukšto lygio švietimo sistemą, nes priešingu atveju kolonizuosime pačius save. Mūsų specialistus pradės ruošti kitos pasaulio šalys.
Jei šaliai svarbu sugebėti atlikti širdies persodinimo operaciją, turėtų būti svarbu ir išugdyti aukšto lygio specialistą.
Visada maniau, kad dėl kultūros ir švietimo ministrų pozicijų Lietuvoje turėtų būti tarppartiniai susitarimai skirti aukšto lygio, stambaus kalibro, nekontraversiškus žmones.
Neprotinga manyti, kad gali būti sėkminga partinė konservatorių, liberalų ar socialistų kultūros politika.
