- Ar po Seimo rinkimų pasikeitusią politinę Lietuvos situaciją teko aptarti su kolegomis Europos Parlamente?
- Taip. Kolegoms paaiškinau, kad atsidūrėme delikačioje situacijoje,
nes, viena vertus, gerbiame rinkimų rezultatus, kita vertus - laukiame
teismo sprendimo.
Tai kelia įtampą ir kyla sunkumų formuojant ministrų kabinetą.
Kolegoms paaiškinau, kad prezidentė šiek tiek nepritaria kai kuriems
dalykams ir įtemptai konsultuojasi su kandidatu į premjerus.
Be
to, būtina sulaukti teismo sprendimo Darbo partijos byloje.
- O kaip jūs pats vertinate politines Lietuvos aktualijas?
- Visi įvykiai parodė, kad turime ką tobulinti. Nekalbu apie
pasitenkinimą rinkimų rezultatais - tokia demokratijos esmė. Dalis
visuomenės visada lieka nusivylusi.
Bet šįkart esame nepatenkinti procedūromis, skaidrumu, žmonių kokybe.
Tiesa, būtų gaila, jei naujosios Vyriausybės darbą paralyžiuotų įtampa
tarp prezidentės ir konstitucinės Seimo daugumos.
Tokiu atveju Lietuva prarastų daug laiko svarbiu metu sprendžiant
svarbias problemas. Jei iki to nebus prieita, šiuos rinkimus vertinčiau
kaip dar vieną gerą politinę pamoką, kad reikia rūpintis rinkimų kokybe
vien tam, kad balsų pirkimas nesikartotų.
- Tačiau ministrų kabineto formavimas vertinamas prieštaringai. Kurį laiką prezidentės pozicija dėl Darbo partijos dalyvavimo Vyriausybėje buvo itin griežta.
- Su visa pagarba prezidentei, suprasdamas jos poziciją, turiu
pasakyti, kad negalima nepaisyti rinkėjų balso.
Jei partija įtariama veikusi kaip kriminalinė organizacija, sukčiavusi
ir slėpusi mokesčius, jai turėjo būti neleista dalyvauti rinkimuose.
Bet šią problemą reikėjo išspręsti anksčiau. O leidus dalyvauti
demokratinėje procedūroje ir partijai gavus rinkėjų balsų, jų nepaisyti
negalima.
Galiu tūkstantį kartų nesutikti su balsavusiais už Darbo partiją, bet
jie yra mano bendrapiliečiai, atlikę demokratinę priedermę.
Visa mūsų politinė klasė turi prisiimti atsakomybę už tai, kad Darbo
partiją dažnai naudodavo kaip mechaninį priedėlį daugumai suburti.
Kai kalba ėjo apie „LEO LT“ ar kitus svarbius šalies projektus,
nereikėjo į Darbo partiją žiūrėti kaip į balsus strateginiams
sprendimams prastumti.
Reikėjo elgtis principingai: vyksta teismas, yra tam tikri įtarimai,
tad kaip galima tokius žmones skelbti savo partneriais. Mokame kainą,
kurią, deja, buvo galima nuspėti.
Aš suprantu apmaudą, kad tuoj pat prasidės Lietuvos pirmininkavimas
Europos Sąjungos Taryboje ir, neduok Dieve, turėsime teisiamų ar
nusikaltimais įtariamų ministrų.
Bet kur buvome anksčiau? Po rinkimų nesiskaityti su rinkėjų nuomone
mažų mažiausiai kontraversiška.
- Tačiau socialdemokratai ir toliau bendradarbiauja su įtarimų neatsikračiusia partija. Ir vėl principingumo stoka?
- Buvau įsitikinęs, kad socialdemokratai, rinkimus laimėję labai maža
persvara, nenorės dar vienos tokio paties pajėgumo partijos koalicijoje.
Natūralu, laimėjusi partija visada taip elgtųsi.
Lygiai tą patį būtų dariusi Tėvynės sąjunga - į koaliciją nebūtų ėmusi
to paties kalibro partijos.
Bet yra apie ką susimąstyti, jei į socialdemokratus žiūrime, kaip į
vieną iš dviejų svarbiausių, šalies politinės sistemos stabilumą
užtikrinančių partijų.
Esu įsitikinęs, kad būsimasis premjeras Algirdas Butkevičius turės
galvoti ne tik apie savo kabineto kompetenciją, bet ir apie kolegų
moralinį patikimumą.
Nenorint, kad ant Vyriausybės kristų šešėlis, siekiant patikimumo ir
visuomenės pagarbos, reikia rimtai galvoti, su kuo eini į koaliciją.
Norėdami išsaugoti savo garbę, socialdemokratai jokiu būdu negali
priešintis Darbo partijos narių neliečiamybės panaikinimui. Tačiau
prisipažinsiu, bijau prognozuoti, kas Lietuvoje vyks per kitus kelis
mėnesius.
- Ar principingumo trūksta ir rinkėjams? Juk jie balsuoja už finansiniais nusikaltimais įtariamą partiją.
- Niekada nepatikėsiu, kad Darbo partijos rinkėjai yra vien
minia, Kėdainiuose gaunanti ledų. Vadinasi, daug kas balsavo dėl kitų
motyvų.
Dar kartą manau, kad tai didžiųjų Lietuvos partijų atsakomybė.
Vadinasi, kažką jos pačios negerai darė. Jeigu konservatorius ar
socialdemokratus nuo Darbo partijos skirtų politinės kokybės praraja, ar
vis tiek būtų tokia masė žmonių, balsuojančių už Darbo partiją?
Man irgi norėtųsi tikėti, kad yra didelis skirtumas tarp „gerųjų“ ir
„blogųjų“ partijų. Bijau, kad politikos kokybės požiūriu, prarajos
nėra. Todėl didžiosios partijos turėtų išanalizuoti savo padarytas
klaidas.
- O gal Lietuvos žmonės juodosios buhalterijos nelaiko nusikaltimu? Kai kurie už Darbo partiją balsavę žmonės yra prisipažinę - visi moka ir gauna vokeliuose.
- Tai negali būti argumentas. Mokesčius slepiantys žmonės ar įstaigos
daro nusikaltimą.
Bet politikams taikomi kiti standartai, jie turi būti vertinami kur kas
griežčiau. Politinė klasė turi formuoti viešojo elgesio standartus.
Jeigu mėginsime įrodyti, kad nesąžiningumas, sukčiavimas, mokesčių
vengimas yra norma, skiepijama lietuvių tautai, laukia katastrofa.
Štai ką ir vadinu išsiderinusiu moraliniu kompasu: ne politikai kelia
moralinę kartelę, o visuomenė turi nuleisti politikams taikomas elgesio
normas.
- Kaip ketverius metus jums sekėsi dirbti su V. Uspaskichu Europos Parlamente?
- Mūsų su V. Uspaskichu santykiai buvo mandagūs, tačiau nei bičiuliai,
nei partneriai nebuvome. Realaus bendradarbiavimo buvo nulis.
Sakyčiau, su juo esame paralelinėse tikrovėse.
- Kritiškai įvertinote Darbo partijos pasiūlytas švietimo ir kultūros ministrų kandidatūras. Kol kas Kultūros ministro paieškos sunkios. Gal tai rodo atsakingą požiūrį ieškant tobulos kandidatūros?
- Mano nuomone, į šias dvi pozicijas žiūrima neatsakingai ir nerimtai.
Norint kartą ir visiems laikams įtvirtinti Lietuvą Europoje, tai daryti
reikia per sritis, kurios mūsų šalyje visą laiką buvo tvirtos ir
solidžios.
Neturime nei iškasenų, nei stebuklingų ekonomikos rezervų, bet Lietuva
visada turėjo pakankamai gerą švietimo sistemą ir turtingą kultūrą.
Man protu nesuvokiamas nerimtas požiūris į šias ministerijas vien todėl,
kad jų biudžetai mažesni. Lietuvos stiprybė ir slypi šalies moksle,
kūrybingume ir kultūroje.
Mums svarbu turėti konkurencingą, aukšto lygio švietimo sistemą, nes
priešingu atveju kolonizuosime pačius save. Mūsų specialistus pradės
ruošti kitos pasaulio šalys.
Jei šaliai svarbu sugebėti atlikti širdies persodinimo operaciją, turėtų
būti svarbu ir išugdyti aukšto lygio specialistą.
Visada maniau, kad dėl kultūros ir švietimo ministrų pozicijų Lietuvoje
turėtų būti tarppartiniai susitarimai skirti aukšto lygio, stambaus
kalibro, nekontraversiškus žmones.
Neprotinga manyti, kad gali būti sėkminga partinė konservatorių,
liberalų ar socialistų kultūros politika.