Prezidentui Mahmodui Abbasui pasakius šiomis dienomis įspūdingą kalbą JT, o pasauliui palankiai žvelgiant į palisetiniečių tikslus, jie gavo „valstybės gimimo metrikas“ (žodžiai iš M. Abbaso kalbos).
Rašytojo įgūdžiai, priešingai nei istoriko, mane verčia įsivaizduoti, kas būtų, „jeigu būtų“.
Jeigu palestiniečių vadovai vienu metu su Izraeliu tas „gimimo metrikas“ iš JT rankų būtų priėmę 1948-aisiais, o ne 2012 metais? Kiek generacijų, kilusių iš nekritusių žydų ir palestiniečių, regėtų taikiai pasikeitusį pasaulį? Kaip pasikeistų pasaulio geopolitika? Kaip rutuliotųsi abiejų šalių kaimynystė? Ar egzistuotų pabėgėlių problema, tokiais mastais, kaip dabar? Kaip pasiskirstytų JAV ir SSRS įtakos zonos Artimuosiuose rytuose ir kokios čia būtų pasekmės?
Be abejo, rastųsi daug jėgų kiekvienos visuomenės viduje ir išorėje, kurios kurstytų nesantaiką, ir, kaip ir šiandien, čia būtų selektyviai naudojami istoriniai argumentai. Bet Artimųjų rytų perspektyvos galimai būtų šviesesnės nei dabar.
Šiuo metu palestiniečiams teks laikyti tokį valstybinio mąstymo egzaminą, kurį ne visi išlaiko. Valstybė, tai ne himnai ar pašto ženkliukai, visa to būta ir anksčiau. Sunkiau kovoti su korupcija ir nedarbu, ir savais radikalais, ir bandyti valdytis demokratiškai. (Beje, nebandyčiau, būdamas palestinietis, skaldyti anekdotų apie Abbasą Betliejaus arbatinėse.) Izraelis atkirto M. Abbasui už vienašališką veiksmą, palyginus, santūriai, nors, pasak JAV populiaraus kultūros ir politikos savaitraščio „The Daily Beast“, besiremiančio patikimais šaltiniais, buvo ketinta netgi panaikinti autonomiją (argumentuojant korupcija ir ekonominiu neįgalumu).
Taigi ir vėliavos, ir himnai, kiek jie bebūtų pakilūs, nostalgiški ar graudūs, kiek įtaigi bebūtų jų orkestruotė tėra paradiniai atributai, primenantys komiko Sashos Barono Coheno filmų groteską, jeigu tokie ženklai skamba ir plevėsuoja moralinio fiasko (korupcija, lyderystės krizė) ir ekonominio bankroto (bedarbystė) fone. Prie naujojo Palestinos statuso, savaitę pamojavus vėliavomis, pašokus aikštėse su vaikučiais ir papyškinus iš kalašnikovų į orą Betliejaus ar Ramalos, ar atskilusios Gazos gyventojai greit pripras, apsipras ir, netgi, nusivils. Bet savųjų elgetų pamiršti neišeina. Ir kokia gi tai valstybė, sutrūkusi į du gabalus?
Arba, kokia gi tai valstybė, neturinti pasienio, o vien tik pasienio patikros punktus tarpinėse zonose?
Ogi šios problemos svarstyti neįmanoma be Izraelio kitoje stalo pusėje. Lygiai, kaip ir derėtis dėl Rytų Jeruzalės, ar pabėgėlių, kuriems jokia arabų valstybė, nors jie ten gyvena daugiau nei pusę amžiaus, yra to paties tikėjimo ir vartoja tą pačią kalbą, jokios autonomijos nesuteikė.
Tarp kitko, prezidento Abbaso kalba buvo ryžtinga ir nenuolaidi. Izraelio ambasadorius prie JT Danas Prozoras atrėmė, kad pastarojo kalboje trūksta kelių raktažodžių: viena, tai „dvi tautos dvejose valstybėse“ ir antra „taikai pasiekti tik taikios priemonės“.
Kaip rašo Vakarų žiniasklaida, reikalus gali komplikuoti ir tai, kad palestiniečiai neatmeta galimybės pasinaudoti teise, įgyta drauge su aukštesniuoju statusu, kreiptis į Tarptautinį kriminalinį teismą dėl paties Vakarų kranto bei Rytų Jeruzalės okupacijos fakto po 1967 m. karo ir dėl Izraelio armijos veiksmų Gazos konflikte. Tačiau, kaip pažymi „Jerusalem Post“, ir Izraelis nepėsčias: jis galėtų kreiptis į tą patį teismą, ir jam būtų, ko gero, lengviau įrodyti, kad „Hamas“ tyčia taikosi į civilius (savižudžių susisprogdinimai, gyvenamųjų kvartalų, tiksliniai masiniai apšaudymai iš Gazos dar prieš konfliktą ir t. t.).
Be to, TKK netiria tų šalių, kurios pačios tiria savo kariškių nusikaltimus. Kiekvienas, kas artimiau pažįsta Izraelio politinį gyvenimą, pripažins, kad Izraelyje egzistuoja Gynybinių pajėgų etinių procedūrų kodas, vadinamasis Ginklo garbės kodeksas, yra ir įstatymo įgaliotos nepriklausomos tyrimo instancijos, nekalbant apie laisvą žiniasklaidą. Abejotina, ar Gazos atveju, kai įtariamieji „bendradarbiavimu su Izraeliu“ tiesiog šaudomi praeivių akyse, arba rišami prie motociklų ir valkiojami gatvėmis, egzistuoja civilizuotai šaliai būtinos teisinės ir nepriklausomos institucijos.
Akivaizdu, kad šįkart, skirtingai nuo ankstesniojo balsavimo dėl Palestinos narystės UNESCO, kai kurių Vakarų valstybių pritarimas naująjam Palestinos statusui arba susilaikymas balsuojant aiškintinas, pirmiausia, noru padidinti M. Abbaso politinį svorį, lyginant su „Hamas“ ekstremistais, ir nukreipiant palestiniečius derybų, o ne intifadų keliu. JAV teks paspausti ir izraeliečių dešiniuosius, juos verčiant atsisakyti gyvenviečių plėtimo ir būnant kuo lankstesniems, bendraujant su „Fatah“.
Tarkime, kodėl negalėtų Palestinos valstybėje gyventi tie religingi žydai, kurie siekia gyventi vadinamosiose biblinėse žemėse, kad ir tarp arabų daugumos? Juk taip ir buvo prieš šimtą metų.
Tačiau, kaip ir prieš 100 metų, Palestinos žemėse būtų reikalinga tarpininkaujanti išorės jėga – nebe turkų sultonas ar Didžiosios Britanijos įgaliotinis, o JT Žydrieji šalmai arba net ne itin šiuo klausimu sukalbama NATO - juk tarpusavio nuoskaudų nūnai daug daugiau, negu buvo prieš II pasaulinį karą.
Kokius populistinius veiksmus bevykdytų dešinysis politikas B. Netanyahu ar jo dešinioji ranka Avigdoras Liebermanas, prezidentas Abbasas, atstovaujamas JT valstybiniu lygiu, jiems, ko gero, tapo derybininku, reikalaujančiu didesnio dėmesio.
Įdomi detalė. Praėjus kelioms valandoms po JT balsavimo PA premjeras Salamas Fayyadas išvyko į Vašingtoną, žiūrėti izraeliečių sukurto filmo „State 194“ („Padėtis –arba valstybė -194“ - turima omenyje JT 1948 m. rezoliucija 194 apie padėtį Palestinoje ir pabėgėlius, Izraelį paskelbus nepriklausoma valstybe).
Niujorke jis kalbėjosi ir su Davidu Remnicku iš įtakingo savaitraščio „The New Yorker“. Žurnalistas pastebėjo,kad dešinysis S. Fayado riešas subintuotas. Premjeras paaiškino, kad šiomis dienomis viename iš ginčų su kitais Palestinos politikais, jis trenkė kumščiu į stalą ir susižeidė riešą. D. Remnickas jam atsakė: ponas premjeras, būdamas vakarietiško mąstymo asmuo, turi, matyt, daugiau šalininkų Vakaruose, negu pačioje Palestinoje.
S. Fayadas su tuo visiškai sutiko.
Pasklaidžius JAV ir Izraelio spaudą akivaizdu, kad regiono apžvalgose vyrauja skeptiškos prognozės. Lygiai taip pat buvo ir prieš JT balsavimą. Kas be ko, skeptikais arba apokalipsės pranašais šiuose kraštuose būdavo ir biblinės figūros bei pranašai, besibeldžiantys į savojo laiko visuomenės ar valdančiųjų sąžinę. Nei vienas jų, įskaitant ir Senojo bei Naujojo Testamento skelbėjus, niekad ir niekur nežadėdavo lengvų sprendimų, ar tai būtų karai su kaimynais, ar sielos žengimas į dausas.
Iš tikrųjų norisi sušukti: Viešpatie, kiek tai gali trukti? Tačiau visame šiame regione vyksta ilgalaikiai poslinkiai. Viskas šiame Viduržemio jūros pakrantės ruože yra persmelkta legendų ir viskam įgyjant simbolinę prasmę nejučia galima tapti istorijos įkaitu, gromuliuojančiu nuoskaudas ir nesiryžtančiu imtis kūrybinių sprendimų. Net ir augmenija yra surašyta knygose prieš tūkstančius metų ir apipinta legendomis. Alyvmedžiai veda vaisių sulaukę net ir tūkstančio metų, bet užsiliepsnoja, sprogus raketai, kaip degtukas. Tuo pačiu jie turi ir stebuklingą savybę – apanglėjęs nuodėgulis sužaliuoja.
Dabartinių JT diplomatų, vienaip ar kitaip balsavusių už Palestiną, tėvų karta dar prisimena kaip veik prieš keturias dešimtis metų Palestinos Išsivadavimo organizacijos lyderis Yasseras Arafatas įkopė į JT tribūną ir paskelbė: „Aš ateinu su automatu vienoje rankoje, ir su alyvmedžio šaka kitoje.“ Garsiausioji istorinė Izraelio institucija – Kankinių ir didvyrių memorialas ir Holokausto tyrimų institutas Jeruzalėje Jadvašemas (Yad Vashem) medalius Žydų gelbėtojams ar jų palikuonims įteikia alyvmedžio dėžutėse.
Bet automatas čia vis nesusišneka su Taikos medžiu - alyvmedžiu. Štai dėl ko europiečiui, sekančiam šių kraštų įvykius ir susijusiam su šiuo Viduržemio jūros pakrantės ruožu vaikystės knygų išgyvenimais, šeimos legendomis ir autentiškais įvykiais, prisiminimais bei apmąstymais, vienas iš įsimintinų dalykų keliaujant į Jeruzalę, tai ankstaus ryto saulės palytėtos uolos, apaugusios pušimis, kalvotos laukymės su tujų guotais ir alyvmedžių giraitėmis, kaimeliai čerpių stogais didžiulių kalvų šlaituose. Kaip ir Šveicarijoje, Tirolyje ar Pietų Prancūzijoje!
Tačiau tik Izraelyje man taip stringa širdin trapi tyla ir veriantis akimirkos grožis, lekiant penktą ryto plentu Tel Avivas – Jeruzalė - Vakarų krantas.
