Nors man asmeniškai šis žodis nesmagus: jis dvelkia sandėliais, fabrikais, sovietinėmis valgyklomis ir griozdiškais šaldikliais. Pagaliau juk bet koks maistas tampa valgiu.
Bet tiek jau to, nes vienas dažniausiai vartojamų žodžių, kurį girdžiu Lietuvoje, yra „maistas“. Greitas ir lėtas, sveikas ir ligą varantis, pigus ir neįperkamas, ekologiškas ir pramoninis.
Apie maistą pastaruoju metu šnekama daugiau negu apie orus, beveik tiek pat, kiek apie šildymo kainas, šiek tiek mažiau negu apie naujos vyriausybės sudarymą.
Žodžiu, maistas yra kultūros dalis. Kuria prasme? Visiškai tiesiogine: juk nuėję į spektaklį, neklausinėdami žinome, kad teatras yra kultūros dalis. Todėl jeigu negaliu nueiti į spektaklį, stengiuosi nueiti į restoraną. Ir atvirkščiai.
Gerame restorane - tie patys dalykai, kaip ir teatre: kūryba, improvizacija, ironija, idėja, atlikėjai, sėkmė, nesėkmė, recenzijos, kritikai. Polėkis. Drąsa. Provokacijos. Išgyvenimai.
Štai Andrius Užkalnis naujausiame „Stiliaus“ numeryje rašo apie išgyvenimus, patirtus Italijoje, Kremonoje. Analizuoja, lygina, reiškia susižavėjimą. Gastronominis spektaklis su uvertiūra ir finalu.
Kiek teko skaityti jo restoranų recenzijų, jose anaiptol ne visada pasakojama apie tobulą spektaklį.
Nes restoranas, kaip ir teatras, yra nenuspėjamas. Gali pasisekti, bet gali ir labai nepasisekti. Tai, beje, pirmasis meno požymis.
Absoliutus aromato ir skonio tobulumas yra ponios iš Sicilijos Antonellos Titone alyvuogių aliejus, pavadintas jos vardu.
Visiškai nereikia būti specialistu, kad kyštelėjęs nosį į degustacinę taurelę, pajustum ir per kelias akimirkas sau pasakytum: „Nuostabu“.
Šis alyvuogių aliejus yra meno kūrinys. Tiems, kas tuo netiki, pateikiau papildomą informaciją: specialistai šį alyvuogių aliejų išrinko geriausiu pasaulyje du tūkstančiai dvyliktais metais po Kristaus gimimo.
Tie, kas netiki? Čia jų problemos. Netikėti savo akimis, savo nosimi, savo skonio receptoriais anaiptol nėra joks didžiavyriškas savęs iškėlimas virš egzistencinio džiaugsmo, kurį suteikia maistas.
Tie, kas atkakliai netiki, kad maistas yra spektaklis, kultūros dalis, mano nuomone, yra niūrūs fariziejai, patys uždarantys save į žinduoliams privalomą schemą: maistas - tik priemonė išlikti.
Neseniai skaičiau seniausio pasaulyje Bolonijos universiteto profesoriaus Massimo Montanari knygą „Maistas - kaip kultūra“.
Gastronomijos istoriją tyrinėjantis mokslininkas rašo: „Kepti duoną, konservuoti vaisius, padengti stalą. Kiekvienas su maistu susijęs aktas yra istoriškai sudėtingos kultūros išraiška“.
Skamba gudriai. Bet iš tikrųjų viskas yra gerokai paprasčiau. Imkime paprastą valgį - spagečius su pomidorų padažu.
Tai ne šiaip aritmetinė kilokalorijų suma. Tai tam tikros tautos kultūrinio identiteto simbolis. Ir netgi ne vienos tautos, o keturių: arabų, siciliečių, ispanų, Amerikos indėnų.
Žodžiu, maistas yra kultūra, bet tik tada, kai mes patys to norime ir to siekiame.
O ką darysime su atkakliai tuo netikinčiais? Tegu pasninkauja. Laikas tam yra palankus.
Viena kita kilokalorija mažiau, ir įvyks mažas stebuklas: artėjantys Kūčių, Kalėdų ritualai taps nuostabiu spektakliu. Ir bus džiaugsmo, - ne tik skrandžiui, bet ir sielai.
