Siekdamas politinio stabilumo, 1998 metų pradžioje vyriausybės vardu inicijavau kreipimąsi į Konstitucinį teismą dėl Kabineto ir ministrų pavaldumo. Jei kam vėl kyla abejonės, kaip sudaroma vyriausybė, vertėtų prisiminti šį Konstitucijos išaiškinimą, jog Lietuvoje, kaip ir kitose parlamentinėse (parlamentinėse – prezidentinėse ) respublikose, vyriausybė yra pavaldi parlamento daugumai ir turi turėti ne prezidento, o Seimo (tautos atstovybės) pasitikėjimą.
Konstatuota, kad prezidento, kaip valstybės vadovo rūpestis - sudaryti daugumos remiamą vyriausybę... Formuojant Vyriausybę jo veiksmus visų pirma turėtų lemti pareiga veikti taip, kad būtų sudaryta veiksminga, t. y. turinti Seimo pasitikėjimą, Vyriausybė“. Šios teisinės pareigos, žinoma, nepanaikina Prezidento politinių galių. Kaip nurodė Konstitucinis teismas, jis “turi tam tikrų politinio poveikio galimybių Vyriausybės personalinės sudėties formavimui“. Galingiausia prezidento poveikio ministrų kabinetui priemonė, su kuria tenka susidurti visoms valdančiosioms parlamentinėms jėgoms, yra politinė parama Vyriausybės veiklai. Šias politinio poveikio galimybes dabartinė šalies vadovė maksimaliai išnaudoja. Tačiau konstitucija prezidentui nesuteikia teisės privalomai nurodyti, kas tinka į koalicijos partnerius ar į kabinetą vyriausybės vadovui. Kitaip tariant, prezidentas negali kitam politiniam institutui parinkinėti ministrų ir formuoti savo paties įtakojamą ir politinės (partinės) atsakomybės neturinčią vyriausybę.
Normaliomis parlamentinės daugumos sąlygomis, valstybinės valdžios galių centras tenka vyriausybei. Jei valdančioji koalicija yra susiskaldžiusi arba ji parlamente neturi realios daugumos, valdžios galios persikelia į Prezidentūrą. Siekdamas didesnės politinės įtakos, prezidentas, paprastai, būna suinteresuotas silpnesne valdančiąją daugumą ir įtakojamu ministrų kabinetu, taigi nebūtinai stipresnių politikų dalyvavimu vyriausybėje.
Gal būt dabartinė prezidentė sudarytų (jei tokius įgaliojimus turėtų) geresnę vyriausybę, bet šiuos Seimo rinkimus laimėjo ne Dalios Grybauskaitės, o Algirdo Butkevičiaus politinė grupė. Jei šalies vadovė siektų didesnių politinių galių, ji galėtų prezidento Algirdo Brazausko pavyzdžiu burti savo politinį bloką ir dalyvauti kituose Seimo rinkimuose. Sąjūdžio politinei grupei 1992 metais pralaimėjus rinkimus dar trūko patirties, bet užteko sveiko proto civilizuotai perleisti valdžią laimėjusiesiems ir konstruktyvia veikla opozicijoje ją susigrąžinti po ketverių metų. Prezidentas A. Brazauskas, atstovaudamas 1996 metais pralaimėjusią politinę jėgą, “nedegė” politine meile tuometiniams konservatoriams, bet laikėsi Konstitucijos ir netrukdė man, kaip būsimam Ministrui pirmininkui, sudaryti veiksmingą, naujos Seimo daugumos pasitikėjimą turinčią Vyriausybę.
Nesunku įsivaizduoti, kaip būtų nutikę, jei prezidentas tada būtų turėjęs įgaliojimus “filtruoti” kabineto narius. Atstovaudamas opozicijoje likusią tuometinę LDDP, kuriai parankesnis būtų kuo silpnesnis ministrų kabinetas, prezidentas, žinoma, nebūtų praleidęs į vyriausybę stipresnių konservatorių.
Nuosekliai parlamentinės demokratijos tradicijų 1998 metais ir vėliau laikėsi prezidentas Valdas Adamkus, laiminčios ir pralaiminčios partijos. Po dabartinių rinkimų stebint aplink naująją Seimo daugumą netikėtai kilusią įtampą, atrodo vėl painiojamasi tarp prezidento ir Seimo daugumos politinių ir teisinių galių. Ir visiškai netinkamas reikalavimas - dėl nepartinių ministrų. Kad ir kaip nepatiktų Darbo partija, kurią palaikė penktadalis rinkėjų, iš jos niekas (be rinkėjų) negali atimti teisės deleguoti į koalicinę vyriausybę partinius ministrus, kaip tai įprasta teisinėse demokratinėse valstybėse.
Konstitucinė teisė parinkti ministrus ir sudaryti kabinetą priklauso valdančiajai koalicijai ir paskirtajam Premjerui. Pagal Konstituciją jis teikia prezidentui tvirtinti ne pavienes ministrų kandidatūras, o sudaryto Kabineto sąrašą. Tokios tvarkos bent iki šiol buvo griežtai laikomasi. Jei prezidentė atmestų pateiktą Vyriausybės sudėtį, tokiu veiksmu ji nepripažintų susidariusios valdančiosios daugumos konstitucinių teisių ir rizikuotų sukelti šalyje valdžios krizę (jei nesikeistų koalicijos partneriai), už kurią jai tektų prisiimti atsakomybę.
Tiesa, nedidelė paslaptis, kad ankstesniajai Vyriausybei daugiau vadovavo prezidentė, o ne A. Kubilius, kuris atvirai šalinosi Premjero pareigų. Tačiau mažai tikėtina, kad paskutiniuose rinkimuose laimėtos valdžios ir politinės ateities atsisakytų socialdemokratų lyderiai, kurie gali iki sekančių rinkimų išlaikyti stiprią valdančiąja dauguma, o tuo pačiu ir realią politinę įtaką.
Neatsakingai elgiantis, politinės valdžios krizė pribaigtų užtęsto socialinio nuosmukio išvargintų žmonių pasitikėjimą pačia nepriklausoma valstybe ir paskatintų naują ekonomines emigracijos bangą. Tikiuosi, jog politikai suvokia didžiulę atsakomybę ir vadovausis Konstitucijos reikalavimais, kurie užtikrino šalies politinį stabilumą du dešimtmečius.
