Tai puikiai iliustruoja žmonių liudijimai apie P. Kisielių - gydytoją, Amerikoje tapusį legenda. Tiesa, Lietuvoje ši pavardė sako nedaug. Paradoksalu, tačiau P. Kisielius būtent lietuviams paskyrė savo gyvenimą ir veiklą.
J. Kisieliaus gyvenimo istoriją verta užfiksuoti – tuo įsitikinęs 30 metų žurnalistu dirbantis V. Valiušaitis. Būtent dėl to jis kartu su filmo režisieriumi Algiu Kuzmicku išvyko į JAV. Tikslas - iš gydytoją pažinojusių žmonių atsiminimų sulipdyti asmenybės mozaiką. Šį žmogų V. Valiušaitis pažinojo asmeniškai ir neabejoja, kad šiuo metu lietuviams ypač reikia įkvepiančių pavyzdžių. O gydytojas ir visuomenininkas P. Kisielius - būtent toks.
J. Kisielius į užsienį išvyko kiek kitaip nei dauguma „dipukų“ kartos žmonių, kurie bėgo nuo okupacijos. 1943 metais, kai naciai dėl organizuoto pasipriešinimo uždarė Kauno universitetą, paskutiniųjų kursų studentams buvo suteikta galimybė studijas baigti Vokietijoje. Medicinos studentas P. Kisielius šia proga pasinaudojo ir išvyko į Tiubingeno universitetą. Ten jis sutiko ir Antrojo pasaulinio karo pabaigą, tačiau po kelerių metų paaiškėjo, kad Vokietija buvo tik laikina stotelė.
„Vokietijoje jis pradėjo gydytojo karjerą ir visuomeninę veiklą, tačiau 1949 metais persikėlė į Čikagą. Europoje tebebuvo grėsmių: buvo manoma, kad sovietai gali užimti daugiau Europos ir sugrąžinti Baltijos šalių piliečius į Sovietų Sąjungą. Kita vertus, žmonės matė – Vokietija sugriauta, perspektyvos neaiškios. Vokietijoje liko tie lietuviai, kurie dėl sveikatos problemų ar dėl kitų priežasčių negalėjo išvykti“, - pasakoja V. Valiušaitis.
Dosnumo ir atidumo simbolis
Greitai P. Kisielius atsidūrė Čikagoje, labai lietuviškame Cicero rajone. Būtent čia kūrėsi lietuvių bendruomenės ir lietuviškumo židiniai, o prie to svariai prisidėjo ir P. Kisielius.
„Amerikoje P. Kisielius tapo ne tik žinomu ir vertinamu gydytoju, bet ir gyva legenda - dėl dosnumo bei atidumo savo tautiečiams“, - teigia dokumentinio filmo scenarijų kuriantis ir knygą apie visuomenininką rašantis V. Valiušaitis.
Pasak P. Kisieliaus sūnaus Petro, jis turėjo 5 tūkstančius pacientų lietuvių, kuriuos gydė nemokamai. Tokia buvo jo pozicija - padėti nepasiturintiems.
„P. Kisieliaus sūnus pasakojo, kad per metus dėl nemokamo tautiečių gydymo jis patyrė 150 tūkstančių dolerių nuostolių. Požiūris į lietuvius buvo kitoks. Jis sakė: lietuviai daug kentėjo, buvo okupuoti, daug vargo, todėl visus gydysiu nemokamai. P. Kisielius buvo ne tik filantropas medicinos srityje, jis dalyvaudavo visuose didžiuosiuose lietuviškos veiklos projektuose“ , - teigia V. Valiušaitis.
Nors pinigų neturėjo, buvo mecenatas
P. Kisielius buvo vienas iš Lietuvių fondo, dabar turinčio apie 14 milijonų dolerių kapitalo, iniciatorių. Fondo pinigai buvo skirti vystyti lietuvišką kultūrą Amerikoje, taip pat remiami kai kurie projektai Lietuvoje. Šis fondas buvo įkurtas gydytojo namo rūsyje – ten užsimezgė ir daugiau Lietuvai ir lietuviams svarbių iniciatyvų.
Tarp Čikagos, Klivlando ir Detroito buvo įkurta Dainavos jaunimo stovykla. P. Kisielius ir kiti mecenatai nupirko didelį sklypą su ežeru, kad lietuviai turėtų kur leisti vasaras. Tuo metu, kai reikėjo pirkti pastatus, P. Kisielius buvo vienas iš mecenatų. Daug pinigų jis neturėjo, todėl ryžosi imti paskolą iš banko ir mokėti dideles palūkanas.
P. Kisielius savo užsidegimu ir pavyzdžiu įkvėpė ir prikėlė ateitininkų organizaciją. Spetintąjame dešimtmetyje jis buvo ateitininkų vadovas. „Tuo metu, kai jis perėmė vadovavimą, organizacija buvo šiek tiek susilpnėjusi, jis tarsi pastatė ant kojų, įnešė energijos. Galbūt dėl to, kad jis sugebėjo dirbti su įvairių pasaulėžiūrų žmonėmis“, - teigia V. Valiušaitis.
Nors jis buvo krikščionis, tačiau puikiai bendravo ir su liberalais, ir su kairiaisiais ar dešiniaisiais. Jis buvo jungianti asmenybė, ieškanti sąlyčio taškų, savo pavyzdžiu rodanti bendrą taktą.
„Įsivaizduokite, P. Kisielius dirbo tiesioginį mediko darbą ligoninėje, po to gydė ligonius privačioje klinikoje. Jis buvo galbūt net paskutinis gydytojas, kuris vizitavo ligonių namuose. Grįžęs namo savo rūsyje rengė susitikimus, kuriose diskutavo apie Lietuvos problemas. Tai analogų neturintis įsipareigojimas savai visuomenei“, - pripažįsta V. Valiušaitis.
Vaikai tėvo beveik nematė
P. Kisieliaus visuomeninė veikla atėmė beveik visą laisvą laiką. Gydytojo šeima – žmona Stefanija, dukra Jolita ir sūnus Petras - niekuomet nepriekaištavo dėl jo sprendimų visas pajėgas skirti lietuviškumui. Jo šeima, gyvenama Amerikoje, niekuomet nepamiršo esantys lietuviai, atvirkščiai - tai akcentuodavo.
„Sūnus pasakojo, kad tėvo nematydavo paromis. Kai jis išeidavo, vaikai dar miegodavo, grįždavo taip pat vėlai. Žmona su savo vyru pasimatydavo tik tada, kai ši nešdavo kavą ir sumuštinius jam ir jo svečiams į namo rūsį. Tam tikra prasme šeima patyrė nuostolį. Pasak sūnaus, nors tėvo dažnai nebūdavo namuose, jo autoritetą jie jautė per atstumą. Buvo begalinis pasitikėjimas tėvu, jeigu jis kažką daro, vadinasi, tai yra labai svarbu“, - sako V. Valiušaitis.
Pasak P. Kisieliaus artimųjų, vienu metu buvo iškilęs klausimas, ar sūnus galės tęsti mokslus universitete, nes stigo pinigų - tiek daug turėjo finansinių įsipareigojimų visuomenei. Tačiau P. Kisielius rado išeitį, jo sūnus baigė universitetą, tapo daktaru ir šiandien aktyviai aukoja.
Buvo tikras lietuvis Amerikoje
P. Kisielius didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Amerikoje, tačiau neperėmė šiai kultūrai būdingų bruožų. Iki gyvenimo galo jo kalba nebuvo paveikta amerikietiško akcento, o mintys visuomet buvo Lietuvoje.
„P. Kisielius buvo tikras suvalkietis ir kalbėjo gražia suvalkiečių tarme. Dirbtinis amerikietiškas akcentas jam buvo svetimas. Nors ilgus metus gyveno Amerikoje, sakyčiau, kad jis buvo europietis. Galbūt dėl to, kad baigė mokslus Vokietijoje, vokiečių kalba. Galima buvo pajusti, kad jis labiau europietis, o ne amerikietis. Savo vaikams taip pat skiepijo europietiškas vertybes. Abu vaikai sukūrė lietuviškas šeimas, jų atžalos kalba lietuviškai, o lietuviška veikla Amerikoje – vis dar gyva“, - sako V. Valiušaitis.
P. Kisieliaus asmenybe ir gyvenimu besidomintis žurnalistas sako, kad teiginiai, jog lietuviškumas ima nykti, o išeivijoje gyvenantiesiems lietuviams jų šaknys nerūpi, yra gerokai perdėti. V. Valiušaitis įsitikinęs, Lietuva jiems rūpi.
„Matyti, kad ir ta trečioji karta palaipsniui įsijungia į lietuvišką veiklą. Neseniai buvau lietuvių jaunimo centre Čikagoje. 500 vaikų kiekvieną šeštadienį ateina į lietuvišką mokyklėlę. Jie kalba gimtąja kalba – to nori ne tik jų tėvai, bet ir jie patys. Kiti vaikai šeštadieniais ilsisi, žaidžia kompiuterinius žaidimus ar futbolą, o lietuvių vaikai važiuoja į mokyklą. Tėvai kartais veža keliasdešimt kilometrų, kad jų šeimoje būtų išlaikyta lietuviška tapatybė. Mokytojai, kurie dirba su tais vaikais, irgi pluša visuomeniniais pagrindais. Visa tai gyva“, - pripažįsta V. Valiušaitis.
Svetima praeitis nešildo
Pasak V. Valiušaičio, daugybė išeivijos žmonių, prisidėjusių prie lietuviškumo sklaidos, šiandien yra pogrindyje Lietuvos žmonių sąmonėje. O jų indėlis buvo ir tebėra svarbus. Gyvendami per atstumą jie jautė kolektyvinę atsakomybę dėl savo tautos ir nuolat gausino Lietuvos draugų ratą.
„Lietuva dabar turi perimti pagarbų požiūrį į išeiviją ir įvertinti tuos darbus, kuriuos jie padarė. Daugelis išeivijos žmonių per tiek metų įrodė mūsų kultūros vertę, mūsų savivertę. Visi žinojo, kad lietuviai yra aukštos moralės, darbštūs, atsakingi žmonės ir jie labai puikiai Lietuvą reprezentavo. Asmens savivertė žmonių santykiuose yra labai svarbi. Jei nesupranti, ką šimtmečiais gyvenusios kartos sukrovė, tau labai sunku būti tada. Tada nori bėgti nuo savo tapatybės ir ištirpti kažkur. Išsivysčiusios tautos seniai suprato, kad tikroji žmogaus būvio versmė - jo žmonių praeitis. Svetimųjų praeitis nei šildo, nei džiugina“, - sako V. Valiušaitis.
Žurnalistas tikisi, kad filmas apie P. Kisielių nebus paskutinis. Yra daugybė šviesių žmonių, apie kurių veiklą verta sužinoti.
„P. Kisielius nebuvo vienintelis pasiaukojęs lietuvybei. Žinoma, tai kraštutinis savęs išsižadėjimas ir paaukojimas lietuviškai veiklai. Išeivijoje yra daug kitų žmonių, kurie aukojo, tačiau savo gyvenimus taip pat buvo apsirūpinę. Kai toks žmogus kaip P. Kisielius yra matomas visuomenėje, jis duoda tam tikrą elgesio standartą ir skatina elgtis panašiai kitus. Toks elgesys kitus irgi įpareigoja ir motyvuoja. Mums pasirodė svarbu tokį pavyzdį parodyti visuomenei. Tokių pavyzdžių lietuviai turi ir daugiau“, - pripažįsta V. Valiušaitis.
