Ir pats šeimininkas patvirtino, kad darbą organizuoja švedišku principu – darbuotojai pailsi per priešpiečius, pietus ir pavakarius. Taip buvę Švedijoje, kur S. Atkočiūnas keletą metų dirbo, taip jis organizavo darbą ir Minijos žemupio kaimelyje Grumbliuose (Klaipėdos r.) įsikūrusiame ūkyje bei įmonėje.
O dvilypė verslo organizavimo formulė, parodanti, kaip viena šeima gali išnaudoti visas jiems suteiktas galimybes, Lietuvoje nėra dažnas reiškinys.
Ieškojimai
Kai nepriklausomybės priešaušriu buvo paskelbta apie galimybę pagal Valstiečio ūkio įstatymą pradėti žemės ūkio veiklą, Sergėjus ilgai nedvejojo ir kreipėsi į rajono valdžią.
– Kartu su tėvu prašėme, kad mums suteiktų 50 ha žemės, tačiau per abu gavome tik 15 ha. Bet ir tai buvo neblogai, vėliau po truputį žemės įsigijome daugiau. Pradžia nebuvo lengva, iš žemės ūkio pragyventi tais laikais buvo labai sunku. Ūkis pirmaisiais metais buvo mišrus, auginome ir grūdines kultūras, ir gyvulių. Tik vėliau veiklą išgryninome, liko vien augalininkystė, – glaustai apie ūkio ištakas papasakojo S. Atkočiūnas.
Viena tokio išgryninimo priežasčių buvo ir tai, kad šio amžiaus pradžioje Sergėjui atsirado galimybė padirbėti Švedijoje. Visai atsisakyti ūkininkavimo būtų buvę neprotinga, o prie gyvulių kiekvieną dieną nepalakstysi.
– Tuo laiku ūkyje jau dirbome 50 ha žemės. Tai nėra didelis plotas, jeigu reikia jį tik apsėti ir nuimti derlių. Todėl perėjome prie augalininkystės – pavasarį savaitę paskyrus sėjai, bereikia tik sulaukti derliaus nuėmimo ir jam vėl skirti šiek tiek laiko. Pasėlių priežiūra didelių sunkumų nesukėlė, šiuos darbus patikėjau sūnums. Kadangi Švedijos darbdaviai suteikdavo atostogas, nesunkiai galėjau prisitaikyti prie naujo darbų ritmo, – prisiminė Grumblių ūkininkas.
Kai baigėsi verslo viza (Lietuva tada dar nepriklausė ES), teko grįžti. S. Atkočiūnas į Lietuvą parsivežė ne tik pradinio kapitalo savam verslui įkurti. Kartu su juo į Klaipėdos krašto kaimą atkeliavo ir pati verslo idėja, ir švediška darbų organizavimo metodika, o Skandinavijos šalyse pasiliko būsimosios produkcijos pirkėjai.
Ūkio ir verslo dermė
– Švedijoje dirbau didelėje įmonėje, kuri per metus pagamindavo 9 mln. kubinių metrų granito skaldos. Mūsų remontininkų padalinys aptarnavo visą šios gamyklos techniką. Kai grįžau į Lietuvą, uždirbtus pinigus investavau į metalo gaminių verslą – šiandien gaminame įvairios paskirties priekabas, sniego valytuvus, įrenginėjame žirgynus. 95 proc. mūsų produkcijos iškeliauja į Skandinavijos šalis, ten turime savo atstovus. Lietuvoje parduodame tik labai mažą gaminių dalį, taigi esame priklausomi nuo pirkėjų užsienyje. Kai šiemet Švedijos ūkininkų padėtis suprastėjo, iškart pajutome, kad ir mūsų gaminių poreikis sumažėjo, – sakė S. Atkočiūnas.
Paklaustas, kokią dalį šeimos versle užima žemės ūkis ir kokią metalo gaminiai, S. Atkočiūnas pirmenybę teikė pramoniniam verslui.
– Ir vienas be kito tikriausiai išgyventų, vis dėlto didesnę dalį užima metalo gaminiai. Kadangi turi savo laukus, o jų dabar 125 ha, reikia kažką su jais daryti. Kai važinėjau į užsienį, sūnūs pasėlius prižiūrėdavo, dabar ir pats galiu tam skirti daugiau laiko. Turime geros technikos, augalininkystės sritis daug laiko neatima, jai net nereikia papildomai žmonių samdyti, dirba vien šeimos nariai. O štai metalui apdirbti samdome nemažą būrį darbuotojų, – pasakojo pašnekovas.
Patyręs skandinavišką darbų organizavimo tvarką, S. Atkočiūnas ir savo veikloje stengiasi ją diegti – darbuotojams keletą kartų per dieną suteikiamos poilsio valandėlės, kurias šie išnaudoja savo nuožiūra.
Prisimindamas šių metų javapjūtę, S. Atkočiūnas sakė, kad rūpesčių būta nemenkų. Kadangi visoje Lietuvoje užaugo geras derlius ir prie elevatorių susidarė eilės, prarasta nemažai brangaus laiko. – Ūkio grūdus vežėme į „Kretingos grūdų“ elevatorių, ten kartais tekdavo praleisti vos ne visą parą, kol produkciją priduodavai.
Akivaizdu, kad ūkininkui reikia turėti savo saugyklą – išdžiovintus, išvalytus grūdus galima išvežti kada tik nori, net tiesiai į Klaipėdos uostą. Kitais metais planuojame pradėti statyti grūdų saugyklą, nepriklausomai nuo to, ar bus suteikta ES parama, ar ne, – patikino Grumblių kaimo ūkininkas.
Kodėl Lietuvos ūkininkai skursta?
Dirbdamas Švedijoje S. Atkočiūnas spėjo neblogai pažinti šį kraštą. O ir dabar reguliariai jam tenka važiuoti į įvairias Skandinavijos šalis verslo reikalais, turi ten nemažai pažįstamų, perpratęs to krašto žemės ūkį.
– Mūsų produkcijos pirkėjai yra tų šalių ūkininkai, su jais tenka nemažai bendrauti. ES nepriklausančioje Norvegijoje vos 10 karvių turintis ūkininkas neblogai gyvena, nes ten žemės ūkį remia valstybė. Mano žiniomis, už hektarą žemės išmokos ten gali siekti 2,5 tūkst. Lt.
Didesni ūkiai įstengia samdyti žmonių ir mokėti jiems neblogus atlyginimus.
Taigi ir ūkininkas išgyvena, ūkį išlaiko, ir žmones įdarbina. Prieš javapjūtę buvau viename pieno ūkyje Švedijoje. Jame 150 melžiamų karvių, dirba penki lietuviai su šeimomis, vaikai eina į mokyklą, žodžiu, įsikūrę, nors per atostogas, sakė, į Lietuvą grįžta.
Ūkininko šeima gyvena atskirame name, o darbininkai įkurdinti šeimininko tėvų name, jame įrengti atskiri butai. Buvau užėjęs pas juos – visi patogumai, labai aukštas lygis, to pas mus kaime tikrai nėra, – įspūdžiais dalijosi S. Atkočiūnas.
Pašnekovo manymu, žemės ūkio klestėjimą užjūrio kraštuose lemia didesnis valstybės dėmesys jam ir tai, kad ten, skirtingai nei pas mus, niekas nebuvo sugriauta, susiklosčiusi sistema gyvuoja šimtmečius. S. Atkočiūnas stengiasi paramą savam žemės ūkiui susikurti pats, derindamas žemdirbio veiklą ir solidų verslą. Atrodo, kol kas tai neblogai sekasi.
Išvydo gerą tvarką
Šių metų Klaipėdos r. ūkininkų sąjungos surengtame konkurse Inos ir Sergėjaus Atkočiūnų ūkis pelnė pirmąją vietą. Iš pirmo žvilgsnio toks sprendimas gali pasirodyti keistas, jei ir pats ūkininkas žemės ūkio pagrindine veiklos sritimi nelaiko. Tačiau kalbinta konkurso komisijos narė, Žemės ūkio konsultavimo tarnybos Klaipėdos r. biuro vadovė Salomėja Judickienė sakė, kad tokio pavyzdingumo ūkio rajone reikia paieškoti.
– Aš nekalbėsiu apie ekonominius šio ūkio rodiklius, kurie yra tikrai geri. Tačiau labiausiai papirko tvarka ūkyje, viskas yra savo vietoje, darbai surikiuoti sklandžiai, nėra nieko nereikalingo. Iš ūkių, pareiškusių pageidavimą dalyvauti konkurse, geresnių tikrai nebuvo.
Nesakau, kad rajone nėra geresnių ūkių, tačiau ne visi pageidauja įsileisti pas save komisijas, neretai jie jau yra dalyvavę tokiuose konkursuose ir pelnę prizines vietas. Kita vertus, į Ūkininkų sąjungos ratą tokiu būdu įsilieja nauji nariai, pamato, kuo ir kaip gyvename, jiems atsiranda galimybė bendrauti ir dalytis patirtimi, – sakė S. Judickienė.
Galų gale ūkininkas greta žemdirbystės vysto solidų pramonės verslą. Klaipėdos rajone tai gal ir nėra išskirtinis atvejis, tačiau harmoninga šių dviejų veiklų dermė parodo, kad ir Lietuvoje ne visos galimybės išsemtos.
