Santykiai tarp baltų ir slavų Šiaurės Rusijoje buvo sudėtingi, lietuviai pskoviečiams buvo ir draugai, ir žiaurūs okupantai. Pskovas su gausybe cerkvių, vienuolynų, su šviesiaplaukiais, mongolų genų negavusiais žmonėmis yra Rusijos grynuolis, rusiškumo etalonas.
Išeivių iš Vidurinės Azijos atstatomos senovės tvirtovės, neįveikiama rusiška bekelė, modernios pramonės ir logistikos daigai, A. Puškino kultas, susipynęs su Stalino garbinimo likučiais – tokią Šiaurės Vakarų Rusiją pamatė Baltijos šalių ir Baltarusijos žurnalistai, pakviesti Pskovo srities administracijos.
Daugelis senosios ir visai nesenos istorijos faktų, siejančių Lietuvą su Pskovija, vertinamos skirtingai. Kunigaikštis Daumantas mums – karaliaus Mindaugo žudikas, rusams – Pskovo išgelbėtojas, kanonizuotas šventasis. Vilniaus universiteto įkūrėjas Steponas Batoras Pakove pagarsėjo kaip žiaurus agresorius ir stačiatikybės priešas.
1991-ųjų sausį Vilniuje siautėjusi Pskovo 76-oji divizija čia labai gerbiama, jos kariams, pasižymėjusi kovose su čečėnų separatistais, miesto centre pastatytas paminklas.
Kančios traukinyje
Artimiausias Lietuvai didelis Rusijos Federacijos miestas – Kaliningradas (Karaliaučius), bet norintiems pajausti autentišką rusišką dvasią, nesitrenkiant į Rusijos gilumą, patartina nuvykti į Pskovą, nuo Vilniaus nutolusį tik per 434 kilometrus.
Nors atstumas nuo Vilniaus iki mažiau nei du šimtus tūkstančių gyventojų turinčio Pskovo sąlygiškai nedidelis, kelionė, ypač traukiniu – ilga. „Lietuvos geležinkelių“ traukinys Vilnius-Sankt Peterburgas iš Vilniaus išvyksta 19 val. 30 min., Pskove būna 6 val. 30 min. ryto vietos laiku (valanda vėliau nei Lietuvoje). Ilgiausiai užgaištama Daugpilyje (Latvija), kur prikabinami iš Rygos atvykę vagonai ir Rezeknėje, prie Latvijos ir Rusijos sienos.
Nustebino rusų muitininko klausimas: „Ar nesivežate ko nors draudžiamo? Ar nevežate ikonų?“
Po Sovietų Sąjungos žlugimo per Rusijos ir Latvijos sieną iš tiesų buvo gabenamos meno vertybės iš Rusijos, bet neteko girdėti, kad ikonas kas nors vežtų į Rusiją.
Atsakius, kad nieko neleistino nevežu, muitininkas net nesiteikė dirstelėti į kuprinę. Laisvai galėjau pervežti nors ir Rembrandto paveikslą ar kilogramą kokaino.
Pirmąkart po sovietinių laikų teko važiuoti traukiniu į Rusiją. Pokyčių į gerąją pusę yra, bet ne itin daug. Iki žemės graibymo nusigeriančių kompanijų jau neteko matyti. Bet paprotys valgyti šaltus kotletus su svogūnais, atrodo, išliko. Vagone labai karšta, tvanku, ir ne visi keleiviai plauna kojines. Komforto lygis, švelniai tariant, vidutinis.
Lietuvis – rusų stačiatikių šventasis
Pskovas – tikroji, autentiška Rusija. Nuo čia prasidėjo Rusijos valstybingumas, kai IX a. viduryje į krantą išlipo trys variagų (manomai – skandinavų) kunigaikščiai Riurikas, Truvoras ir Sinėjus. Jie atplaukė į Rytų slavų žemes ir čia įkūrė Kijevo Rusios valstybę.
Vienas brolių, Truvoras, pasiliko Izborske – gyvenvietėje už trisdešimt kilometrų nuo Pskovo. Izborske stovi akmeninis kryžius, tariamai čia jis palaidotas.
Izborskas dabar - tik mažas kelis tūkstančius gyventojų turintis miestelis, bet istoriškai reikšmingas, kaip vienas Rytų slavų valstybingumo šakų. Reikia pripažinti, kad Rusijos kultūros ministerija nepagailėjo lėšų šio miestelio muziejui - čia veikia interaktyvi paroda - ant sienos greta akmeninių kryžių moderniame televizijos ekrane rodoma filmuota medžiaga apie Pskovo srities praeitį, galima palietus rankomis vartyti, padidinti elektronines istorinių nuotraukų kopijas.
Jeigu ne įspūdinga tvirtovė, Izborskas tebūtų apšiuręs Rusijos gilumos miestelis, su palaidų šunų pilnomis gatvėmis. Tiesa, čia dar yra labai jaukus viešbutis "Izborsk", o jame - restoranas, kuriame galima paragauti tradicinės rusų virtuvės patiekalų.
Tiesa, Lietuvoje žinoma populiari, nors akademiniu lygiu nepagrįsta teorija, jog Riurikas ir jo broliai esą buvo baltai, lietuvių protėviai. Esą jie įkūrė valstybę, kuri vadinosi Kūjavos Rasa, tik vėliau jos pavadinimas ir tauta surusinti.
Pskoviečių akyse būtent mūsų, lietuvių protėviai buvo aršūs agresoriai.
Pskovo įžymybes aprodžiusi gidė Natalija Pavlova paaiškino, kodėl šioje srityje tiek daug cerkvių ir vienuolynų.
„Pskovo žemę šimtmečiais puldinėjo priešai – vokiečiai, lietuviai, lenkai, mongolai. Juos visus atrėmėme ir sutriuškinome, apgynėme stačiatikybę. Su Dievo padėjimu, todėl buvo statomos šventyklos“, – sakė istorikė.
Bet mažiausiai vienas lietuvis Pskove ne šiaip gerbiamas, bet ir garbinamas. Tai – kunigaikštis Daumantas (Timofejus), paskelbtas stačiatikių šventuoju.
1266 m. Pskovo respublikos večė (parlamentas) išrinko jį kunigaikščiu. Daugiau kaip trisdešimt metų Daumantas Tomofejus valdė Pskovą, pastatė gynybinę sieną, gynė miestą nuo Livonijos ordino. Iki šiol seniausioji Pskovo dalis vadinama Daumanto miestu („Dovmontov gorod“).
Jo įsakymu Pskovo Kremlius buvo aptvertas stora, aukšta siena. Ji taip ir vadinama – Daumanto siena.
Lietuviams Daumantas nėra labai teigiamas istorinis herojus. Jis prisidėjo prie žemaičių sąmokslininkų, 1263 m. nužudžiusių karalių Mindaugą. Su trims šimtais jam ištikimų šeimų jis pabėgo į Pskovą.
Vis tik psichologiškai galima suprasti karalžudį – Mindaugas iš Daumanto atėmė jo žmoną, savo svainę (Daumantienė buvo pirmosios Mindaugo žmonos Mortos sesuo).
Be Daumanto, Pskove garbinama ir X a. gyvenusi kunigaikštienė Olga, legendinė miesto įkūrėja.
Teko pastebėti, jog Pskovas varžosi su Didžiuoju Naugardu (Novgorodu) – kuriam miestui tenka garbė vadintis Šiaurės Rusijos istorine-dvasine sostine. Tai šiek tiek primena varžybas tarp Vilniaus ir Kauno.
Paminklas desantininkams
Nors Daumantas Pskove garbinamas, paminklo jam iki šiol nepastatyta. Žurnalisto kalbinti Pskovo administracijos atstovai ir kultūros darbuotojai tikino, jog taip atsitiko ne dėl politinių priežasčių. Mat buvo tokia versija, esą paminklas Daumantui buvo numatytas pastatyti sovietinių laikų pabaigoje, bet rusai supyko ant lietuvių už tai, kad Lietuva pirmoji paliko SSRS imperiją.
Pskoviečiai tikino, jog politika čia niekuo dėta. Esą paminklui mieste nerandama tinkamos vietos. Bet vietos miesto centre atsirado paminklui, skirtam Pskovo 76-ajai oro desanto dvizijai. Už nuopelnus, kovojant su čečėnų separatistais.
„Tai labai šauni, tėvynės interesus ginanti divizija“, – didžiuodamasis sakė Pskovo srities Informacinės politikos ir ryšių su visuomene skyriaus viršininko pirmasis pavaduotojas Sergejus Novochatka.
Aišku, Lietuvos gyventojams vien šios divizijos vardas kelia šiurpą. Būtent Pskovo desantininkų divizija buvo smogiamoji sovietų armijos jėga, puolusia jauną Lietuvos valstybę 1991-ųjų sausį.
Sergejus labai nustebo ir sutriko, kai apie tai papasakojau. Tapo aišku, kad pskoviečiai, net išsilavinę, mažai žino tamsiąją jų garbinamos divizijos pusę.
Rusijos „arijai“
Pskove nuo sovietinių laikų išliko ir du paminklai bolševikų vadui Vladimirui Leninui. Jis čia dar pagarbiai vadinamas Vladimiru Iljičiumi.
Įdomi detalė: daugelis komunizmo erą menančių gatvių pavadinimų palikti, bet pilietinio karo raudonųjų vadų, ypač ne rusų kilmės, vardai ištrinti. Ilgus metus raudonųjų latvių vado Jano Fabricijaus ir žydų kilmės čekisto Semiono Urickio vardais pažymėtoms gatvėms grąžinti senieji, caro laikų pavadinimai.
Pagrindinė, vizitinė Pskovo gatvė – Rygos prospektas, vedantis į miesto širdį, Lenino aikštę.
Ant Pskovo geležinkelio stoties sienos įrengta stela, skelbianti, jog netoli nuo čia, Dno stotyje (jos neišliko), paskutinis Rusijos caras Nikolajus II-sis 1917-siais atsisakė sosto.
Rusiškas patriotizmas Pskove – labai stiprus, aiškiai išreikštas. Pskovui viduramžiais pavyko sustabdyti mongolų-totorių antplūdį. Galbūt todėl šiame regione dauguma rusų – augaloti šviesiaplaukiai, ar šviesiai rusvų plaukų, mėlynakiai. Jie šiaurietiškai santūrūs, nepasižymi savybėmis, kurias mes vadiname „slavišku temperamentu“.
Gidė N. Pavlova pasakojo, jog nacių okupacijos laikais vokiečiai, vykdę slaptą programą „Lebensborn“ iš Pskovo srities atrinkdavo „arijų rasės“ kriterijus atitinkančius vaikus ir juos išveždavo į Vokietiją, atiduodavo auklėti
Kruopščiai rengėsi sutikti žurnalistus
Pskovas – beveik prie pat Latvijos ir Estijos sienos. Apie Lietuvos Baltijos šalių kaimynes Pskove žinoma nemažai, bet Lietuva jiems – nelabai aiškus kraštas.
Pavyzdžiui, S. Novochatka labai nustebo sužinojęs, kad dauguma lietuvių iki šiol keikiasi rusiškai.
„Bet turbūt jūs visur pridedate galūnę -as. Maždaug taip, ch... as, py...das?“, – naiviai paklausė Pskovo administracijos atstovas.
Nuraminau, kad totoriško-rusiško keiksmažodžių originalo beveik neiškraipome.
Paaiškėjo, jog mūsų delegacija – du žurnalistai iš Lietuvos, du iš Baltarusijos ir du estai buvome pirmoji užsienio žiniasklaidos delegacija, įžengusi į Pskovo srities administracijos rūmus posovietiniais laikais. S. Novochatka neslėpė, jog būta daug jaudulio, mūsų sutikimui ilgai ruoštasi.
Prie spaudos konferencijų salės mus pasitiko išpuoštos dailios rusaitės sekretorės, trumpais sijonais.
Bekelėje išbyra dantys
Žurnalistams Pskovo srities gubernatorius Sergejus Pernikovas paaiškino, jog greta tradicinių šios srities ekonomikos šakų – gyvulininkystės, elektros gamybos – siekiama plėtoti logistiką, pasinaudojant geografine padėtimi: Pskovo sritis ribojasi su Estija, Latvija ir Baltarusija. Jau metai kaip veikia šiuolaikiškas krovinių terminalas „M9” prie Latvijos sienos.
Tiesa, jis atrodo tuštokas. Kai vakare čia apsilankė žurnalistai, stovėjo vos keli vilkikai, sandėliuose nebuvo daug krovinių.
S. Pernikovas pabrėžė, jog pastaruoju metu išskirtinis dėmesys skiriamas turizmo objektams restauruoti, infrastruktūrai įrengti.
Dėl restauracijos galima sutikti: auksu blizga Pskovo ir jos srities cerkvių bokštai, atkuriama daugiau kaip tūkstantį metų skaičiuojanti Izborsko tvirtovė. Šiais metais Pskovo srityje gausu renginių, skirtų Rusijos valstybingumo 1150-sioms metinėms paminėti.
Šia proga į Pskovo sritį buvo atvykęs Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Atrodo, šis vizitas vietiniams padarė didesnį įspūdį, nei vikingų kunigaikščio Truvoro atvykimas prieš tūkstantį metų.
Pskovo sirtyje turistui tikrai yra ką pamatyti: Pečioros vienuolynas, Puškino kalvos, didžiojo rusų poeto ir jo proprosenelio, pirmojo juodaodžio Rusijoje Hanibalo Ibrahimo namai Michailove, Stalino gynybos linijos likučiai Ostrove. Nepakartojami panoraminiai „grynai rusiški“ gamtovaizdžiai.
Bet iš Lietuvos iki jų prisikasti nėra paprasta. Pskovo sritis pasiekiama per Latviją, ties Rezekne. Mūsų delegacija iš Sebežo rajono prie Latvijos sienos iki Opočkos važiavo keliu, kuris vadinamas bekele („bezdorožje“). Lietuvoje tokių nėra, palyginti sunku. Tai maždaug tas pats, kas važiuoti senovine, banguota skalbimo lenta.
Už Opočkos įsukus į Kijevo plentą, kelias jau neblogas.
Pskovo srities vicegubernatoriaus S. Pernikovo teigimu, keliai srityje yra „palyginti neblogos būklės“. Jis sakė, kad iš valstybinio biudžeto keliams tvarkyti kasmet skiriama du milijardai rublių (apie 180 mln. Lt.).
Tautinio pakantumo pamokos
Per daugiau kaip dvidešimt metų lietuvių mentalitetas nutolo nuo rusų pasaulėžiūros, nors jos skyrėsi ir sovietiniais laikais. Dabar bendraujant su Rytų kaimynais, nenorint jų įžeisti, išvengti nesusipratimų, patartina laikytis kai kurių taisyklių.
Jos mums, ypač jaunajai kartai, gali atrodyti keistokos. Bet nederėtų pūstis ir laikyti save pažangiais europiečiais, kurie yra protingesni už visus kitus. Reikia suprasti, jog Vakarų pasaulio modelis nėra vienintelis įmanomas.
Rusų, ypač patriotiškumu pasižyminčių pskoviečių kompanijoje nepatartina kritikuoti kertinių II-ojo pasaulinio karo, įtikinėti, jog dėl pasaulinio karo kalta ir stalininė Sovietų Sąjunga, o juolab teigti, kad rusų ir vokiečių kariai buvo vienodai žiaurūs. Juk ir mums nepatinka, kai rusai lietuvių pokario partizanus vadina banditais, nors tarp savęs pasiginčijame dėl prieštaringų rezistencijos momentų.
Nederėtų pasakoti anekdotų, kuriuose šaipomasi iš rusiškos technikos, ypač karinės. Jie tarpusavyje šaiposi ir iš savo „Žigulių“ ir net „MIG'ų“, bet nemėgsta, kai tai daro užsieniečiai.
Jeigu jums nepatinka Aleksandro Puškino poezija, garsiai to nesakykite. Į valias vainokite, pašiepkite Levą Tolstojų ar bet kurį kitą rusų klasiką, bet tik – ne A. Puškiną. Ypač Pskove, kur ilsisi rusų grožinės literatūros klasiko palaikai, kur traukia minios poetą garbinančių piligrimų.
Tokiais atvejais pagalvokime apie save. Pamenu, kai ukrainietis dailininkas Aleksandras Kondratiukas, Kaune apžiūrėjęs Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslus, kritiškai pasakė: „Vyrukas buvo filosofas, bet ne dailininkas. Piešti jis tikrai nemokėjo. Vaizduotė jo laki, bet su šizofrenijos požymiais, o piešimo technika – neprofesionali“.
Tada pasijutau labai nesmagiai, nors ukrainiečio žodžiuose gal ir buvo dalis tiesos.
