Galima numatyti, jog Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Hermanas Van Rompuy ir Europarlamento vadovas Martinas Schulzas į priekį praleis keturis jaunus europiečius, kurie buvo skubiai atrinkti paskelbus piešinių bei rašinių konkursą.
Šis sprendimas, be abejonės, sukels kandžių cinikų komentarų, girdi, kone paraleliniame pasaulyje gyvenantys ES lyderiai bando įsiteikti per visas siūles braškančios ES piliečiams. Parodyti, kad tarp Briuselio biurokratinių džiunglių ir ES ateities – jaunimo yra ryšys, o ne vis labiau besiverianti praraja.
Šiaip ar taip, su apdovanojimu, kurio, daugelio nuomone, ES nenusipelnė, Bendrijos lyderiai turėjo ką nors daryti. Kaip su dovanotu arkliu technikos amžiuje.
Ir, reikia pasakyti, kad išsisuko, nors ir veidmainiškai, bandydami įsiteikti, bet gana padoriai: Nobelio premijos piniginė dalis (930 tūkst. eurų) bus skirta nuo karų ir konfliktų nukentėjusiems vaikams, premiją atsiims dvi 12 ir 16 metų mergaitės bei 21 metų mergina ir 23 metų vaikinas.
Taigi taktiškai gudrus ėjimas – negi dabar kaltinsi vaikus, kad jie atsiima apdovanojimą? Tik beširdžiai taip galėtų elgtis. Arba cinikai. Bet net ir galvodami ciniškai, kad Nobelio komitetas visiškai nukvako, jei už rašinėlius bei piešinėlius teikia garbingu kadaise laikytą apdovanojimą, sustokime ties argumentais.
Už ką ES skirta ši premija? Daugelio, prisipažinsiu ir mano, pirmoji reakcija buvo labai paprasta – atmetimas. Nesąmonė, išprotėjimas. Ir visi Nobelio komiteto paaiškinimai skambėjo tarsi musės zyzimas.
Žinoma, visada galima kritikuoti ir badyti pirštais, girdi, buvo geresnių kandidatų, o jei nebuvo – ne bėda, juk komitetas taikos premiją jau ne kartą yra „pataupęs”, nes neatsiradus vertam kandidatui ji neskirta niekam.
Pastaraisiais metais, prisimenant ne mažiau prieštaringai įvertintą premijos skyrimą JAV prezidentui B. Obamai, Nobelio komitetas, regis, nusprendė tapti avansais skatinančia institucija.
Iš dalies tai primena novergišką socializmo modelį: skatinkime visus, ypač šiek tiek kitokius nei visi, net ir visiškus nevykėlius, gal jiems pasiseks. O jei jie parodo bent trupinėlį pastangų – duokime jiems brangų saldainį. Tie, kuriems ir taip sekasi, palauks.
Taip pat ir dėl premijos B. Obamai bei ES. Duokime jiems galimybę, jie stengiasi, į juos sudėta daug vilčių. Taip argumentuoja Nobelio komitetas.
Tokią poziciją nesunku kritikuoti. Tačiau yra vienas „bet”.
Įsivaizduokime, kad ES iš tikrųjų sugriūva, jos nebelieka. Kas tada? Tik nereikia apsimesti, žinoma, juk pirmiausia pagalvojote apie save, tiesa?
Taigi Lietuva galėtų pasakyti sudie riebioms ES išmokoms, kuriomis ir taip ne visomis sugebėjo pasinaudoti.
Tiesa, į valdžią tanku veržiasi tie, kurie žino, kaip pasinaudoti, bet čia jau kita kalba ir problema.
Ko gero, tektų pasakyti viso gero ir laisvam beviziam judėjimui Europos viduje. Ne paslaptis, kad kai kurios šalys, neapsikentusios imigrantų bangos, tarp jų – ir galvažudžių lietuvių, nusitašiusių kelių gaidelių ir vagišių, pirmai progai pasitaikius privertų sienas.
Vienu balsu su ES mėgstanti kalbėti Lietuvos diplomatija jau nebegalėtų pasiteisinti pozicijos neturėjimu ir tektų formuoti savo atskirą nuomonę.
Tiesa, diplomatai bent jau užsienio kalbas moka, o URM – ne begalvis vištynas. Tik į ką kreiptis dėl „Gazprom” spaudimo, nesąžiningų teismų sprendimų, jei ES institucijų nebeliktų?
Apie išstojimą iš ES vis dar garsiai vapantys, nors ir rinkimuose šlapiu skuduru nuo rinkėjų gavę šiaudiniai patriotai tik ir laukia savo progos.
Įdomu, kad apie neutralumą ir nepriklausomybę nuo „supuvusių Vakarų”, kuriuos simbolizuoja (neatsitiktinai iškrypėliškai) žydra ES vėliava, kalbantys veikėjai nostalgiškai dairosi į Rytus. Ten, kur teka Eurazijos sąjungos saulė, kur yra „sena gera tvarka”.
Vis dėlto ES skilimas – tai ne kokia Maskvoje rezgamo sąmokslo plano dalis, o realybė pačiame Briuselyje, taip pat kitose ES narių sostinėse.
Kas domisi, žino, kad pastaruoju metu tik ir besiginčijanti Bendrija nesutarė dėl 2014–2020 metų ES biudžeto.
Ir dėl to galima kaltinti ne vien Briuselyje išsišokančią Jungtinę Karalystę, kuri vis drąsiau ir atviriau baugina išstoti iš ES. Nesutaria daugelis Bendrijos narių.
Ypač vargingesnės su turtingosiomis. Kodėl pastarosios sunkiais laikais turėtų toliau maitinti savo sąskaita mažiau pasiturinčias?
Kol kas tai – tik žodiniai ginčai, nesutarimai kabinetuose bei naktiniuose posėdžiuose. Bet vis dažniau girdėti perspėjimų, kad žodiniai konfliktai labai greitai gali virsti kai kuo rimčiau.
Europoje kylanti nacionalizmo, nepakantumo banga, kurią, beje, užprogramavo ir pati ES su savo, švelniai tariant, abejotina socialine politika, kvepia praeitimi.
O Europos praeityje – smurtas, kraujas, brolžudiška kova.
Atrodo nerealu XXI amžiuje? Geriau jau nerealiai klysti, nei išvysti savo akimis pasikartojantį chaosą. Taikos amžius, kuriame ramiai sau gyvename, – labai trapus ir laikinas.
Tad iš pažiūros nevykęs Nobelio apdovanojimas gali būti paskutinė geriausia viltis taikai.
