Jei vežimai aukso ir brangenybių, kurias Napoleonas esą išsivežė iš nusiaubtos Maskvos, nepasiekė Lenkijos, vadinasi, visa tai buvo paslėpta kur nors pakeliui. Būtent tai tebemasina legendinio lobio ieškotojus.
1812 metų gruodžio 6-ąją Napoleonas paliko Vilniuje savo išsekusią Didžiąją armiją ir pats su nedidele palyda išskubėjo į Paryžių, kur buvo bandoma kėsintis į jo valdžią.
Nuo tada apie kiekvieną reikšmingesnį Lietuvos piliakalnį, akmenį ar ežerą vis sklisdavo legenda, neva ten paslėptas Prancūzijos valdovo auksas.
„Lietuvos rytas” domėjosi, kokį lobį per Lietuvą gabeno sprunkantis Napoleonas ir kodėl buvo tiek daug jo ieškotojų.
Ieškoti siuntė ministras
Napoleono lobiu tikėjo net sovietų valdžia ir romantikos nemėgstantis KGB.
Archeologas Bronius Dakanis prisimena, kaip sovietinės Lietuvos kultūros ministerija surengė oficialią ekspediciją ieškoti Napoleono lobių prie Karalienės Luizės tilto. Į ją buvo įtraukti ne tik archeologai, žurnalistai, bet ir KGB darbuotojai.
Pirmąjį vakarą į Tilžę (Sovetską) nuvykęs archeologas jautėsi kaip Klondaike: ekspedicijos dalyviai apsistojo viešbutyje „Neman” ir vakarą praleido restorane nežinodami, kad visi yra atvykę su ta pačia užduotimi.
Tik iš ryto visi išsirikiavo prie viešbučio ir lydimi KGB mašinos patraukė prie Nemuno.
Ieškotojų priekyje ėjo alytiškis lenkiška pavarde. Jis turėjo kažkokį planą ar žemėlapį, kurio archeologams nerodė, o eitynių pabaigoje lėtai važiavo automobilis su saugumiečiais.
Prie Nemuno linksmumas dingo. Buvo šaltas, vėjuotas ruduo. Žemėlapio turėtojas rodė, kur kasinėti upės slėnyje, o archeologai kasė, kol visai sušalo.
Nieko neradę jie nutarė grįžti į Vilnių. Bet Napoleono aukso ieškotojas bandė juos sulaikyti. Iš pradžių atvežė dėžę alaus, po to ėmė žadėti iš būsimo lobio visiems nupirkti po „Volga”.
Archeologai pradėjo dvejoti. Taip bekalbant alytiškis staiga sušuko, kad lobis yra po mašina ir reikia nedelsiant kasti būtent ten. Tuomet archeologų kantrybė baigėsi.
„Nežinau, kodėl juo Kultūros ministerija patikėjo”, – šyptelėjo B. Dakanis.
Vokiečiams padėjo kariuomenė
Napoleono aukso paieškos prie Rambyno kalno baigėsi panašiai. Ten lobio ieškoti padėjo net sovietų armijos kariai.
Vietos gyventojai nuo seno pasakojo, kad miške tarp Rambyno ir Bitėnų sodybų yra paslėptas lobis, kurį užkasė prancūzų armijos likučiai.
Tai buvę net 800 kilogramų iš Rusijos cerkvių ir rūmų pagrobto aukso, įvairių dirbinių su brangakmeniais ir Stačiatikių bažnyčios patriarcho valdžios simbolis – mitra.
1974 metais iš tuometės Vokietijos Demokratinės Respublikos atvyko du asmenys ir atsivežė Ragainės plytinės kamine rastą planą su aprašais prancūzų kalba.
Rašte buvo nurodyta, kad netoli Rambyno kalno esančiose kapinaitėse dviejose dėžėse yra užkastas Napoleono lobis. Tiesa, kai kurie orientyrai jau buvo išnykę, pavyzdžiui, sugriautas Tilžės bažnyčios bokštas.
Vienas puošniausių šiose apylinkėse Bitėnų-Šilėnų kapinaites apsupo kariškiai, vietos gyventojų net artyn neprileido.
Buvo pasitelktas galingas ekskavatorius. Bet lobio rasti nepavyko, o kareiviams išvažiavus liko kelių metrų gylio duobės, išvartyti paminklai, iškasinėti kapai.
Vėliau čia darbuodavosi vadinamieji juodieji archeologai.
B. Dakanio manymu, legenda apie Rambyne paslėptus lobius greičiausiai kilo iš to, kad ten kažkada stovėjo pilis ir buvo kapinynas.
Kai piliakalnis įgriuvo, iš to kalno vis kažko nubyrėdavo, o tai apaugdavo naujomis legendomis.
Rodo medžio šešėlis
Kaip buvo bandoma ieškoti Napoleono lobių anksčiau, aprašė Klaipėdos universiteto studentai, vadovaujami archeologo Vykinto Vaitkevičiaus. Jie surinko ne vieną legendą, kuriose dažniausiai kalbama apie ąžuolą ar kitą medį.
Tam tikrą dieną tam tikru paros metu esą reikia žiūrėti į slenkantį to medžio šešėlį ir jis parodo, kur užkastas lobis.
Toliau įvykiai plėtojasi dvejopai. Arba lobio ieško vietos gyventojai, arba atsiranda paslaptingi prancūzai ir klausinėja, kur augo vienas ar kitas medis.
Liudininkų teigimu, prie Rambyno sovietų kariškiai ieškojo lobio būtent pagal šešėlį.
2001 metais V. Vaitkevičius kasinėjo Merkinėje, kur Napoleonas persikėlė per Nemuną. Rado brangių indų, vyno butelių šukių, bet brangenybių – nė pėdsako.
Tačiau entuziastų, užsimojusių aptikti prancūzų esą paliktas brangenybes, vis atsiranda.
Archeologas Kęstutis Katalynas prisimena, kaip prie Mažosios Riešės ekskavatorininkas nutarė ieškoti to lobio neišlipdamas iš kabinos.
Kasė tol, kol ant ekskavatoriaus užvirto didžiulis akmuo. Lobių ieškotojas per stebuklą liko gyvas, bet buvo atleistas iš darbo.
Per daug, kad būtų teisybė
Archeologas Arūnas Strazdas sako, kad lietuvių pasakojimus apie Napoleono lobius vertina itin atsargiai.
Vos nuvykę į ekspediciją mokslininkai pradeda klausinėti žmonių apie pilkapius, o jie dažniausiai ima pasakoti apie Napoleono lobius. Kiekvieno pasakojimo su kastuvu nepatikrinsi, o tų vadinamųjų liudijimų tiek daug, kad jais sunku patikėti.
Pavyzdžiui, pasakojama, kad prancūzų brangenybės gali būti kurioje nors Kauno bažnyčioje po grindiniu, Neryje ties Panerių dvaru, Vievyje ir Žiežmariuose, kur buvo sustojusi nakvoti besitraukianti iš Vilniaus prancūzų armija, Žilmo ežere Ignalinos rajone netoli Baltarusijos sienos, ant Mūšos kranto ties Pervalkų kaimu Pasvalio rajone, po sena pušimi Kelmės rajono Gailiškės kaime, po Žibikų akmeniu Viekšnių seniūnijoje Mažeikių rajone ir dar daugybėje kitų vietų.
„Napoleono vardas žmonėms tapo tarsi burtažodžiu. Lietuvoje Prancūzijos imperatoriaus buvo tik pėdsakas, o dabar jis dominuoja. Kai kuriais atvejais pakeičia netgi Vytautą Didįjį”, – kalbėjo archeologas V. Vaitkevičius.
Patikėjo ir melagyste
Tos legendos apie lobį atgaivinamos net XXI amžiuje.
2003-iaisiais vienas uostamiesčio dienraštis pranešė, kad miške prie Rambyno kalno, Pagėgių savivaldybės teritorijoje, pusantro metro gylyje lobių ieškotojai rado didelę geležimi apkaustytą dėžę su aukso ir sidabro taurėmis, pinigais, auksiniu Maskvos herbu, brangenybių vėriniais. Skrynioje taip pat esą buvo Rusijos stačiatikių patriarcho mitra.
Lobio vertę kažkodėl turėjo nustatyti Mokesčių inspekcijos ekspertai.
Šią žinią nedelsdama išplatino rimta naujienų agentūra, o vėliau – kitos žiniasklaidos priemonės.
Nors prieš pusmetį informacija apie tą Napoleono lobį buvo pranešta balandžio 1-ąją, net didžiausi skeptikai puolė jos aptarinėti kaip tikros.
Žinia netrukus buvo paneigta, bet žmonės buvo linkę ir toliau ja tikėti. Dargi šią savaitę teko girdėti pasakojimų, kad lobis tada tikrai buvo iškastas, bet kažkodėl nutarta jį įslaptinti.
Populiariausias aiškinimas: buvo nuspręsta palaukti, kol pasikeis įstatymai, kurie būtų palankesni lobio radėjui.
Lėmė ne viena priežastis
„Melaginga žinia apie lobio radimą prie Rambyno kalno sujaudino net viskuo abejojančius žmones, nes tai – šiuolaikinė sėkmės istorija”,– aiškino Lietuvių mitologijos tyrinėtoja mokslų daktarė Rita Repšienė.
Ji teigia, kad Napoleono lobis – ryškiausias ir stipriausias Lietuvoje gyvuojantis mitas. Tai lėmė ir paties Napoleono, buvusio mūsų kraštuose, asmenybė.
Vis atgyjančias legendas galėjo lemti ir vadinamoji lietuvių trauminė atmintis. Juk Prancūzijos imperatoriaus žygis buvo siejamas su lietuvių viltimis po trečio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo atgaivinti valstybingumą ir grąžinti praėjusių laikų didybę.
Net pasakose ir padavimuose minima Napoleono aukso karieta („Imperatorius su aukso karieta”) yra ne susisiekimo priemonė. Ji prilyginama karaliaus karūnai, su kuria Lietuvai taip nesisekė.
Kaimynai irgi nenurimsta
Jau du šimtus metų Napoleono lobių ieškoma ir Baltarusijos teritorijoje.
Ieškotojų mokslininkų komandoje – ne tik istorikai, bet ir fizikai bei geologai, apsiginklavę moderniausia aparatūra, pavyzdžiui, georadarais, kainuojančiais apie 50 tūkst. dolerių.
„Jei kažkas dingo ir nėra jokioje kolekcijoje, vadinasi, kur nors yra. Negalėjo išgaruoti. Guli žemėje arba vandenyje”, – „Lietuvos rytui” sakė kaimyninės šalies istorikas Sergejus Tarasovas.
Išstudijavę archyvus ir perskaitę tų laikų dienoraščius, laiškus, Baltarusijos istorikai padarė išvadą, kad Napoleono lobis ir jo aukso karietos – vis dėlto mitas.
Todėl, anot mokslininkų, reikia ieškoti trofėjų, kuriuos imperatorius išsigabeno iš Maskvos kaip savo pergalės įrodymą, ketindamas juos pademonstruoti Paryžiuje.
Kur dingo trofėjai?
Baltarusijos istorikų teigimu, iš Maskvos imperatorius išsivežė tai, kas jam buvo svarbiau už auksą – du vežimus karo trofėjų.
Paryžiuje rastas tikslus tų trofėjų sąrašas ir net dėžių, į kurias jie buvo sukrauti, aprašas. Į du dvikinkius vežimus buvo sukrauta tai, ką rusai saugojo savo lobyne: senoviniai ginklai, ikonos, Ivano Didžiojo varpinės kryžiai.
Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad tie trofėjai tikrai buvo atgabenti iki Biarezinos upės, kur ties Barysavu vyko paskutinis Didžiosios armijos mūšis. Čia vežamo lobyno pėdsakai nutrūksta.
Anot baltarusių mokslininkų, labiausiai tikėtina, kad tos relikvijos ir trofėjai galėjo būti paskandinti kuriame nors ežere Lietuvoje ar Baltarusijoje.
Grobis buvo sidabras
S. Tarasovo aiškinimu, iš Rusijos į Paryžių buvo gabenamas ne auksas, o sidabras, kurį prancūzams sunešė rusų valstiečiai.
Kai Napoleonas įžengė į Maskvą, aukso ir briliantų ten nebebuvo. Rusai suspėjo išvežti valstybės iždą, bet paliko milžiniškas varinių monetų atsargas.
Prancūzai sugalvojo, kaip jas panaudoti. Po apylinkes pasklido skelbimai, raginantys keisti pagal svorį sidabrą į varines monetas. Skelbimus gamino prancūzų atsigabenta spausdinimo mašina.
Rusų valstiečiai tuo metu jau buvo nusiaubę aplink Maskvą esančius dvarus ir sostinės rūmus. Dažniausiai jie griebdavo sidabrinius stalo įrankius, indus, žvakides. Bet tokie daiktai valstiečių pirkiose atrodytų įtartinai, o variokai jokio pavojaus nekėlė.
Tuo pasinaudoję prancūzai surinko daugybę sidabro dirbinių, juos išlydė ir išgabeno į Prancūziją.
Sudegino pulkų vėliavas
Baltarusių istorikai ieško ir paties Napoleono trofėjų.
1812 metų lapkritį prie Barysavo imperatorius sudegino visų savo pulkų vėliavas, kad jos nepakliūtų rusams į rankas. Bet nebuvo sunaikinti vėliavų kotus puošę simboliai – metaliniai ereliai.
Tuo metu buvo laikoma, kad pulkas gyvuoja tol, kol yra pulko erelis. Dalis auksinių, sidabrinių ir varinių erelių pasiekė Prancūziją. Vienas erelis rastas Barysave. Kur dingo kiti – nežinoma.
Kaip atsiranda legendos?
Baltarusijos istoriko S. Tarasovo manymu, mitas apie pasakiškus lobius atsirado dėl karo grobio, kurį nešėsi jo kareiviai. Jų kuprinėse buvo auksinių pinigų, stalo sidabro, ikonų apkaustų. Gal ką nors jie pakeliui ir užkasė tikėdamiesi grįžti.
Bet didžiąją dalį to grobio susirinkdavo valstiečiai, radę žuvusius prancūzus.
Legendų kūrėjų psichologija paprasta: „Jeigu kareivis turi 5 aukso luidorus, tai kiek jų turi pats imperatorius? Juk jis važiavo aukso karieta! Karieta Prancūzijos nepasiekė, vadinasi, ji buvo užkasta pakeliui.”
