Ratuotų kauniečių noras privažiuoti prie pat parduotuvės nuolat stebina. Rodos, dar keli metrai ir įvažiuos pro duris. Tradiciškai taip elgiasi brangių ar retų modelių automobilius vairuojantys miestiečiai, kuriems svarbiausia – greitai pasiekti tikslą ir palaikyti pasiturinčio žmogaus įvaizdį. Jo negadina net ir pasirinkimas automobilį pastatyti neįgaliųjų vietoje.
Pabandėme taip pasielgti ir mes – ne itin prabangų tarnybinį automobilį pastatėme prie prekybos centrų neįgaliųjų automobiliams skirtose vietose ir laukėme socialiai atsakingų miestiečių, kurie už tokį elgesį mus išbartų.
Eksperimentas parodė, kad neįgaliųjų problemos, kaip ir skęstančiųjų, – jų pačių reikalas.
Kuris tikras, o kuris – ne?
Automobilių stovėjimo aikštelė prie „Girstučio“ kultūros centro. Automobilį be jokių skiriamųjų ženklų pastatome prie pat prekybos centro „Iki“ durų, akivaizdžiai neįgaliesiems skirtoje vietoje.
Pro šalį pražingsniuoja kelios dešimtys žmonių. Nė vienas net nežvilgteli į mūsų pusę.
Pabandykime apsnūdusius kauniečius šiek tiek išprovokuoti. „Pastebėjote? Pastatė automobilį neįgaliųjų vietoje! Jokios sąžinės, jokio padorumo!“ – ieškodama bendraminčių garsiai baruosi ir žiūriu į durų link kulniuojantį pagyvenusį vyriškį.
„Dabar Lietuvoje kas antras invalidas! Visi pažymas nusipirkę ir apsimeta ligoniais. Lazdų tokiems ir darbo duoti! – pradėjo piktintis. – Pažįstamas gauna 900 litų pašalpą, o sveikas sveikiausias. Ir tokie dar nori mašinas statyti prie pat prekybos centro!“
Vyras prisistatė Algirdu Česnavičiumi ir pasiūlė susirūpinti valstybės politika, o ne neįgaliųjų teisėmis.
Krūtinėje plaka donoro širdis
Važiuojame toliau. Pramonės prospekte prie prekybos centro „Maxima“ neįgaliųjų automobiliams statyti skirta nemažai vietų. Už jų – vietos šeimoms. Vėl įžūliai pastatome savo mašiną prie pat durų.
Įtariai mus nužiūri šalia automobilį pastačiusi šeima. Vairuotojas ant savo mašinos prietaisų skydelio padeda mėlyną neįgaliojo skiriamąjį ženklą ir kažką burbteli savo žmonai, tačiau garsiai mūsų elgesio komentuoti neišdrįsta.
Netrukus į aikštelę įsuka ir dar vienas automobilis, jis stabteli prie pat mūsų mašinos. Išlipa jaunas žvalus vyras, šypsosi. „Na, ką – pagavome!“ – šypteliu. „Turbūt atrodau tikrai sveikas!“ – juokiasi vyras. Netrukus jis surimtėja ir prisipažįsta nešiojantis jau antro donoro širdį.
„Ne vienam vairuotojui kyla įtarimų, kad esu pernelyg sveikas, todėl neturiu teisės čia statyti automobilio“, – dar pasiteisina vyras.
Palinkėjusi sveikatos pradedu suvokti: gatvėse susiklostančios situacijos dažnai gali atrodyti ne tokios, kokios išties yra. Mes gi ne gydytojai, kad tikrintume kiekvieno neįgaliojo tikrą ar tariamą neįgalumą. Galų gale – tai ir etikos klausimas.
„Kovojate su vėjo malūnais, – praeidamas pro šalį tarsteli žilstelėjęs vairuotojas. – Kiek kartų esu bandęs sudrausminti tokius pažeidėjus, tiek kartų buvau iškeiktas rusiškais keiksmažodžiais.“
Ir dar – pusvalandį užtrukęs ir Kelių eismo taisykles pažeidžiantis mūsų eksperimentas šio prekybos centro apsaugininkams neužkliuvo.
Yra ir pilietiškų kauniečių
Apie neįgalumo lygį netrukus diskutuojame ir pirmajame „Akropolio“ aikštelės aukšte. Visos prie pat prekybos centro esančios stovėjimo vietos pažymėtos skiriamaisiais ženklais.
Užkalbinę nenaujame „Mercedes Benz“ automobilyje sėdinčią išvaizdžią damą, išgirstame, kad kai kurie „sveikieji“ miestiečiai vis dėlto linkę kovoti už neįgaliųjų teises.
„Kartą važiavau vyro mašina ir sustojau prie prekybos centro. Mašinoje nebuvo skiriamojo ženklo ir, mano nuostabai, priėjusi moteris pradėjo barti ir visaip auklėti. Teisinausi jai, kad tikrai esu neįgali, tačiau ji buvo nusiteikusi ryžtingai“, – prisimena Roma Žmuidienė.
Ji pasiguodžia kojų skausmais ir prisipažįsta laukianti dukros, kuri nuėjo į prekybos centrą. „Požiūris į mus priklauso nuo kiekvieno žmogaus padorumo. Aišku, kad keistai atrodo neva neįgalus jaunuolis, kuris tik strykteli iš geros mašinos ir smagiai nukulniuoja“, – tarsteli R.Žmuidienė.
Turiu pinigų – galiu viską
O tuo metu mūsų automobilį įtariai apžiūrinėja „Akropolio“ teritorijoje dirbančios saugos įmonės atstovė. Jos rankose – popieriaus lapas ir rašiklis.
„Ar jau užrašėte mūsų automobilio numerį?“ – klausiu. Pasirodo, dar ne, bet rengiasi tai padaryti. Kasdien jos lape atsiduria 50-ies taisykles pažeidusių automobilių numeriai.
„Ne tik numerius užrašau, bet ir mašinas fotografuoju, nuotraukas perduodu apsaugos viršininkui, o šis – policijai“, – darbo pobūdį paaiškina apsaugininkė.
Mūsų ir jos akys nukrypsta į naujutėlį prabangų BMW. Stovi šis gražuolis prie pat įėjimo į „Akropolį“, visas tviska ir jokio neįgaliojo ženklo ant prietaisų skydelio nėra. „O šitą automobilį ar nufotografavote?“ – susirūpinu. Apsaugininkė linkteli galva ir pliaukšteli fotoaparatu.
Pažeidėją užfiksuojame ir mes. Valstybinis numeris – FRR 155. BMW pagamintas prieš dvejus metus, jo retas modelis „5er Gran Turismo Reihe“ savininkui turbūt leidžia statyti automobilį ten, kur tik širdis užsigeidžia.
Maža bauda neveiksminga
Vis stiprėjantį socialinės nelygybės pojūtį dar labiau paryškina į automobilio bagažinę bandantis įvažiuoti vežimėlyje sėdintis Antanas Simončikas. Jam talkina viešosios įstaigos „Slaugos komanda“ vadovė Henrieta Petrauskaitė.
Taip, pažeidėjų ji matanti nuolat, bandanti drausminti, tačiau veltui. Dėl to skaudu, pikta, nelengva ir taip likimo nuskriaustiems žmonėms. Tačiau jų bėdos tėra jų bėdos.
Tai gal piniginės baudos sutramdytų „sveikuosius“, kurie taikosi į neįgaliųjų vietas? Tačiau šis klausimas atrodo netgi kvailas. Kažin, ar nuo šimto iki trijų šimtų litų bauda gali kaip nors paveikti pažeidėją.
„Didelė bauda būtų kur kas veiksmingesnė priemonė nei gražūs žodžiai ir raginimai“, – pritaria ir A. Simončikas.
Vaikų požiūrį diegia tėvai
Ignas Mačiukas
Kauno miesto neįgaliųjų draugijos vadovas
„Mūsų mieste neįgalus žmogus visapusiškai ignoruojamas. Ne tik automobilių stovėjimo aikštelėse, bet ir troleibusuose, autobusuose. Kasdien matome, kaip neįgaliųjų niekas nenori praleisti pirmų, visi skuba įlipti į viešąjį transportą, susėsti. Kai paklausiame: ar jūs neįgalieji, kad čia sėdite, atšauna – o jūs – invalidai? Ypač žeidžia jaunimo požiūris. Dažnas atvejis: troleibuse sėdi paauglys, jo mama šalia ir abu stengiasi tavęs nematyti. Dažnai į neįgaliuosius ir vyresnio amžiaus žmones jaunuoliai žiūri su didžiule panieka. Visa tai – auklėjimo spragos. Dabartiniai vaikai gyvena savo, tėvai – savo gyvenimus.“
Tiek protokolų dėl neįgaliųjų vietoje pastatyto automobilio per 11 šių metų mėnesių surašė Kauno policija.
