Galvojau, kaip nenorėčiau gerti kiekvieną savaitgalį, nes kiekvieną pirmadienį norėdavau pradėti gyvenimą iš naujo.
Ėmiau sportuoti ir kiekvieną pirmadienį sakydavau: „Viskas, nuo šiandien nebegersiu, reikia kažkaip pasikeisti.“ Tai truko trejus metus, aš vis bandžiau ir bandžiau kiekvieną savaitgalį, ir mano bandymai nueidavo veltui. Vėl susitikdavau su draugais, užsibūdavome restorane.
Sekmadieniais laikas bėgo aludėse, nes pirmadienį reikėdavo vėl eiti į darbą, kaip nors atsigauti.
Vieną kartą į svečius atėjo mano draugas, mes su juo vaikystėje vaikštinėdavome, na, galima sakyti, valkataudavome parke. Tą parką mes laikėme savo įtakos zona, užpuldinėdavome ten žmones ir darydavome tai, kas mums patikdavo.
Tačiau jis atėjęs man pasakė: „Rimai, einame su šeimomis, aš tave nuvesiu į gerą vietą.“ Ir aš kažkodėl nepaklausiau, kokia tai vieta, nes jis pasakė: „Tau patiks.“ Na, galvoju, bus siurprizas.
Maniau, kad tai bus dar vienas restoranas, bet jis mane nusivedė į bažnyčią. Tai buvo netradicinė bažnyčia – paprastoje salėje susirinkę žmonės, ir aš kažką pastebėjau jų veiduose. Jų veidai švytėjo. Ten buvo daug jaunimo, jie apsikabinę kažko džiaugėsi, laukė.
Ten turėjo įvykti kažkas nuostabaus ir jie to laukė. Ir štai prasidėjo susirinkimas, jie pradėjo šlovinti, ir tos giesmės, kurias jie giedojo, buvo apie Jėzų, apie Dievą. Man tai pasirodė keista, nes aš galvojau, kad tas nupieštas ant kryžiaus vyras yra tiktai graži legenda, kažkokia pasaka.
Daug yra tikėjimų. Yra budistai, musulmonai. O kuo krikščionys skiriasi nuo jų? Galvojau, kad kiekviena šalis turi savo tikėjimą ir jis yra tam, kad žmonės būtų geresni. Paskui prasidėjo pamokslas ir kažkas sujaudino mano širdį, tas vyras skaitė ir skaitė nuostabius žodžius, ir taip išgirdau Gerąją Naujieną: kad koks tu bebūtum nusidėjėlis, tau gali būti atleista, kai tiktai tu atgailausi ir atiduosi Jėzui savo gyvenimą.
Atsimenu tokius žodžius: net kai tu mirsi, gyvensi, jeigu tavo gyvenime bus Jėzus. Ir tada aš dar kartą susimąsčiau, kad tikrai yra gyvenimas po mirties, nes negali viskas taip baigtis, mūsų gyvenimas nenutrūksta čia, paskui juk neišnykstame kažkur kaip dūmas.
Ir kažkas sujaudino mano širdį, aš troškau atgailauti, žinojau, kad esu padaręs daug nuodėmių, ir troškau atleidimo.
Mes tą vakarą atidavėme savo gyvenimus Dievui, išpažinau Jėzų savo gyvenimo Viešpačiu, mes tai padarėme kartu su žmona.
Pirmas dalykas ir stebuklas, kuris įvyko mūsų gyvenime ir tapo liudijimu, yra tai, kad pradirbau kitą dieną darbe nenusikeikęs. Aš šiaip smarkiai keikdavausi ir negalėdavau susilaikyti netgi inteligentiškoje kompanijoje. Bet visą tą dieną pradirbau nė karto nenusikeikęs. Ir tik vakare suvokiau, kad taip nutiko.
Su žmona pasidalijome tuo ir labai džiaugėmės, kad ir jai buvo tas pats įvykę. Mes paprasčiausiai daugiau nebesikeikėme. Mums nereikėjo stengtis to daryti, nes atėjo laisvė į mūsų širdį, į mūsų vidų ir tai buvo pirmasis stebuklas.
Praėjo jau keliolika metų ir aš iki šios dienos nesikeikiu, tai padarė tiktai Jis, Viešpats, bet tai buvo tik pradžia.
Jis mane greit išlaisvino nuo alkoholio, mečiau rūkyti, lioviausi vogęs ir melavęs. Vėliau man teko pardavinėti automobilius – labai sunku parduoti automobilį nepamelavus, bet aš tuo verčiausi ketverius metus ir niekados nemeluodavau, tiesiog kažkaip Dievas mane apsaugojo ir aš sugebėdavau parduoti tuos automobilius.
Jis man davė nuostabią tarnystę Veikliųjų žmonių bendrijoje, nes aš mačiau, kad labai nedaug yra tikinčių vyrų ir iš tikrųjų vyrams reikia Viešpaties. Jiems reikia pagalbos ir pamato jų gyvenimams, nes šitame pasaulyje be Dievo yra labai sunku ir žmonėms reikia visų pirma būti išgelbėtiems, o paskui būti išlaisvintiems iš nuodėmės vergijos, nuo įvairių problemų ir rūpesčių.
Taip pat Viešpats nuostabiai perkeitė mūsų šeimą. Šiandien mūsų santykiai geri, auginame tris vaikus ir aš tikrai galiu nebijoti, kad mano žmona „nueis į kairę“, susiras meilužį, nes mūsų gyvenimas pastatytas ant tvirto pamato – ant Jėzaus Kristaus.
