Kartą neiškentęs vieno tokio tipo tiesiai šviesiai pasiteiravau, kurių velnių jis čia tuo auksu nusikarstė ir ar nenorėtų dar ir savus dantis išsilupęs auksinius susidėti, nes, pavyzdžiui, Tadžikistane, jei neturi auksinių bent jau priekyje, esi laikomas visišku nevykėliu.
Nesakysiu, kas vyko po to, bet jis kažkodėl pamanė, kad aš iš jo šaipausi, nors klausinėjau tikrai su užuojauta ir suprasdamas jo nelaimę puikuotis turtu. Tenorėjau padėti jam rasti daugiau būdų saviraiškai.
Negaliu nepastebėti tokių grandinių, nemoku apsimetinėti ir būti tolerantiškas, todėl dar tos Garliavos istorijos pradžioje pamatęs kelias D. Kedžio nuotraukas su tomis prie žemės lenkiančiomis grandinėmis ant kaklo pagmaniau, kad N. Venckienės šeima turės labai pasistengti, jog tokie prietaringi žmonės, kaip aš, patikėtų jų ašaromis.
Sūnus ir tėvas Landsbergiai, bendrapavardis režisierius A. Matelis ir dar daug kitų intelektualų man yra šviesuliai ir autoritetai, tačiau šįkart jų nesupratau. Save raminau sakydamas, kad jie tikriausiai neturi tokių kompleksų, susijusių su tomis prakeiktomis grandinėmis.
Aš ir tik aš kaltas, kad vadinamojoje pedofilijos istorijoje mačiau daug beprasmių ir mįslingų mirčių. Skausmo - taip pat. Todėl ir koncertuoti žudiko kieme nebūčiau galėjęs. Mergaitė lyg tas šunelis buvo dresuojamas, ką kalbėti, o net du garsūs dokumentinių filmų režisieriai nesugebėjo atskiri montažo nuo tikrovės, vaiko vaidybos nuo tikrai patirtos kančios.
Pirmą kartą gyvenime stebėjau, kaip žiauriai perkreipto veido teisingumas buvo brukamas iš televizijos ekranų ir laikraščių puslapių. Prieš tai primenant Lietuvai svarbius įvykius – 1990 m. kovo 11-ąją, Sausio 13-ąją, Lietuvos partizanų kovas ir beglobius, suprask, skriaudžiamus, vaikus, šie V. V. Landsbergio sulyginimai ir koncertas Klonio gatvės scenoje šiuo atveju man neatrodė pati geriausia išeitis.
Jeigu kas nors be teismo ir tyrimo tarpuvartėje nušautų žinomą nusikaltėlių šulą, gal labai ir neišgyvenčiau, bet vis tiek sakyčiau, kad tai neteisinga. O čia teismo teisėjas, niekuo dėta jauna moteris, A. Ūsas, po to kankintas ir nušautas kito teismo teisėjo įsūnis Vaidas Milinis, grasinimai jo artimiesiems, kurie tenori viską išsiaiškinti iki galo. Už ką? Už tai, kad Garliavos minia, koncertuojant ir palaikant kai kuriems menininkams, juos jau nuteisė?
Kodėl turėčiau užsimerkti ir matyti tik tai, ką Garliavoje pamatė kai kurie mūsų intelektualai?
Dar ir dabar nėra aišku, kaip ateityje pasisuks visa ši istorija, bet vis tiek yra keli klausimai, į kuriuos bent jau sau turėtų atsakyti į Garliavos glėbį aklai puolę politikai ir menininkai.
Kad analizei netrukdytų gandai apie tai, kas su kuo ir kur susitikinėjo, ką vienas apie kitą kalbėjo, engė ar dar kažką darė, ką vaikas neva niekieno neverčiamas pasakojo, kiek telefonų turėjo nušautas teisėjas J. Furmanavičius ar su kuo draugavo D. Kedys, pradžioje atsakykime į pirmą klausimą. O tada griebsimės ir gandų, jei jie dar bus labai svarbūs.
Tarkime, kažkas tikrai tvirkino mažametę mergaitę. Tokiu atveju gal net ir suprasčiau, jeigu taip kraupiai viskas būtų pasisukę bet kurioje kitoje šeimoje, – juk kilti didelėms emocijoms dėl to tikrai būtų buvę pagrindo. Tačiau Kedžių giminėje yra net du labai aukštos kvalifikacijos teisininkai – dabar jau buvusi teisėja N. Venckienė ir jos vyras advokatas.
Pasakykite, ką darytumėte, jeigu tokie baisūs įtarimai kristų jūsų giminėje ir jeigu turėtumėte greta net du kvalifikuotus teisininkus? Taigi įrodymus surinktumėte. Ir padarytumėte tai labai kvalifikuotai. Tai padaryti konsultuojant teisėjai ir advokatui visiškai paprasta.
Aišku, negali atmesti ir labai jau neįtikėtinos versijos, kad N. Venckienė ir jos vyras apie į pedofilų tinklą neva pakliuvusią mergaitę nieko nežinojo, apie kuriamą filmą irgi, o D. Kedys su jais ir nesitaręs. Bet kas tuo patikės?
Dar kartą atkreipiu dėmesį, kad tik paprasta ir mažai išprususi šeima galėjo padaryti tokių klaidų, kokias darė D. Kedys ir N. Venckienė. Gerai į prokurorų ir teismų darbą įsigilinę žmonės kitiems neleistų ir patys tikrai nelakstytų paskui mergaitę su filmavimo kamera ir nesufleruotų sakyti, kas, ką ir kur laižė.
Dabar filmą stebintys žiūrovai turi rimtą pagrindą pamanyti, kad pats filmo autorius D. Kedys, brukęs į mažametės galvą pedofilijos scenas, buvo pats tikriausias iškrypėlis, kuriam tiesiog buvo malonu stebėti, kaip mergaitė atkartoja jo žodžius apie tarpukojo laižymą ir kitas scenas.
D. Kedys siuntinėjo policijai ir prokurorams savo paties sumontuotą pedofiliją primenantį filmą ir dar reikalavo teisingumo pagal iš anksto sukurtą scenarijų. Kažkoks absurdas. Lyg ta šeima specialiai būtų vaikščiojusi klystkeliais, nors visai šalia buvo greitkelis, kuriuo tikslą buvo galima pasiekti daug greičiau. Peršasi išvada, kad tame klystkelyje D. Kedžio šeima turėjo kažkokių kitų tikslų.
Net ir ne teisininkas žino, kad tokie faktų pusfabrikačiai niekada teisme nebus vertinami kaip įrodymas. Tačiau gal teisėja N. Venckienė ir jos vyras advokatas manė kitaip? Tada jie tikrai prasti teisininkai.
Štai dabar ir spręskite, ar beverta gilintis į šios istorijos gandus ir gandelius, jeigu nuo pat pradžių Kedžiai nuosekliai, lyg tai darytų tyčia ir gerai apgalvoję, mėgino viską kuo labiau sujaukti. Jei ir toliau norėsite vadovautis tik principu „tikiu–netikiu“, siūlyčiau atsakyti ir į klausimą, ar tikite, kad Kedžių šeima yra juridiniai beraščiai? Net juridiškai neišprusę žmonės - tą liudija ir faktai Lietuvoje - sugeba įrodymus surinkti taip, kad pedofilas atsidurtų teisiamųjų suole.
Šis atvejis kitoks? Sunku atskleisti įtakingoje valdžioje įsitaisiusius pedofilus? Sutinku. Tačiau žinau ir kitką – valdžioje esantys pedofilai yra greičiau pažeidžiami, jeigu žinai, kokį mygtuką ir kada paspausti. Būtų pakakę menkiausio vaizdo įrašo, kaip J. Furmanavičius ar A. Ūsas slapta apsilanko viešbutyje ar bute, kur yra atvedama mergaitė, ir niekam nebūtų reikėję žmonių šaudyti.
Panašu, kad D. Kedys ir jo pagalbininkai gerai įvertino vieną dalyką: visame pasaulyje buvo daug rašoma apie pedofiliją dvasininkijos ir valdžios sluoksniuose, todėl numatyti mūsų visuomenės ir intelektualų reakciją nebuvo sunku. Surinkti bent menkiausius įrodymus buvo sunku, todėl teko tenkintis tuo, ką pavyko paskubomis sumontuoti. O tada į darbą buvo paleisti grasinimai, šantažas ir ginklai.
Kitas klausimas, į kurį reiktų atsakyti: jeigu nesuprantame, kokiu tikslu Kedžiai jau pačioje pradžioje taip kvailai elgėsi, tai bent jau išsiaiškinkime, ar tikrai juos labai giliai sujaudino šis tariamas pedofilijos atvejis. Jeigu jie tikrai nuoširdžiai išgyveno, tai tada aš atsiprašysiu už tai, ką prieš tai šiame rašinyje apie juos netikusio esu parašęs.
Vėl bandau įsivaizduoti, kad N. Venckienei ir didelei jos palaikymo komandai, kurioje buvo rašytojų, menininkų ir net garsių politikų, labai rūpėjo išgaudyti, viešai pasmerkti ir teisingumui atiduoti visus Lietuvoje gyvenančius pedofilus. Kitaip tariant, šios minios ir saujelės intelektualų tikslas – apginti vargšus vaikus nuo juos seksualiai išnaudojančių negerų dėdžių. Pritariu tokiems tikslams ir net esu pasirengęs dėl to kartu su kitais dieną naktį ramstyti Garliavoje Klonio gatvės tvoras bei elektros stulpus.
Per pastaruosius metus atidžiai stebėjau pranešimus apie sulaikytus pedofilus ir tuos, kurie išnaudoja nepilnamečius savo lytinei aistrai tenkinti. Vienas tokių sulaikytų pedofilų dirbo Krašto apsaugos ministerijoje, atrodo, Analitiniame skyriuje.
Tikrai būčiau supratęs, jeigu N. Venckienė būtų įkūrusi visuomeninę organizaciją, kuri gina vaikus nuo pedofilų, ir dar piketą būtų surengusi prie Krašto apsaugos ministerijos. Juk ministerijos darbuotojo skriaudžiamas vaikas tikrai kentė pažeminimą ir jam galbūt kaip tik tą minutę reikėjo psichologinio palaikymo, o gal jis net našlaitis?
Galų gale reikėjo juk kažkaip ir visuomenės dėmesį atkreipti, kad štai ir vėl turime baisų pedofilijos atvejį, ar mes nesakėme, ar nekalbėjome: stop pedofilijai! Tuojau sceną koncertams reikėjo montuoti priešais ministerijos langus, tegul mato, tegul žino, ką tauta apie juos mano!
Pedofilijos atvejų per tą laiką, kai „kedofilai“ triukšmavo, Lietuvoje buvo ne vienas, vyko ir teismo posėdžiai, tačiau V. V. Landsbergis su gitara protestuoti neatėjo, nekreipė į tai jokio dėmesio ir N. Venckienė. Ir visa Garliava tylėjo. Kas atsitiko? Neberūpi pedofilų kankinami vaikai?
Nuoširdžiai tikėjau, kad N. Venckienė įkurs visuomeninį judėjimą, kuris gins pedofilų išnaudojamus vaikus, spaus valdžią atsikratyti partijose esančių įtartinų veikėjų, atkreips visuomenės dėmesį į tuos iškrypėlius, įkurs fondą pedofilų aukoms remti.
N. Venckienė įkūrė. Tik ne vaikų teisėmis besirūpinančią visuomeninę organizaciją, o partiją, kurios tikslas yra valdžia, valdžia ir dar kartą valdžia. Ant nušautų ir net žiauriai kankintų, keistai baloje prigėrusių žmonių lavonų ir jų artimųjų skausmo bei vaiko kančios pastatytos partijos pamatas buvo sutvirtinamas ne cementu, o krauju ir žmonių sielvartu. Net ir žiauriam bepročiui to gali būti per daug. Tačiau ne N. Venckienei ir jos rėmėjams.
Į Seimą patekę „kedofilai“ jau nebesutaria, po įvairias, ypač pelningas, frakcijas tik dairosi, o už Seimo borto likę jų bendrai irgi grasina iš ten juos iškrapštyti. Esą, ne tie „kedofilai“ į Seimą pateko, pasirodo, dalis jų visai net ne „violetinai“.
Neteko girdėti, kad ir įstatymų pataisų, kurios pablogintų iškrypėliams gyvenimą Lietuvoje, jie būtų Seimui pasiūlę. Viltis išgaudyti pedofilus žlunga?
Tai štai man niekaip ir netelpa galvoje Garliavos istorijos įkvėpėjų ir jų intelektualiosios palaikymo komandos teisinis neišprusimas renkant įrodymus bei absoliutus abejingumas toms pedofilų aukoms, kurios gyvena ne Garliavoje ir ne Klonio gatvėje.
Kartais sarkastiškai pagalvodavau: jeigu koks nors kitas vaikas tuo metu būtų pedofilo tvirkinamas už Kedžių namo tvoros, minia to nematytų ir tik staugtų iš pasitenkinimo dėl to, kad būtent jiems pabrazdinti gitara ir jų palaikyti atvyko koks nors menininkas.
Bet kartoju – tai tik mano subjektyvi nuomonė, nes man nuo pat pradžių protą susuko tos ant D. Kedžio kaklo matytos auksinės grandinės, o nuo jų, dėl mano žemo intelekto ir gausybės kompleksų, mane lyg elektros srovė purto. Vis dėlto, turiu prisipažinti, kartais nuojauta manęs neapgauna.
