Nespėjus atsigauti ištinka insultas – kraujas išsilieja į smegenis, kūną suparalyžiuoja. Medikai visam gyvenimui prognozuoja negalią.
Parvežtas namo vyras sužino, kad žmona jam - neištikima. Persikelia gyventi vienas į tuščius tėvų namus. Daugiau nei 10 metų mankštinasi ir meldžiasi. Galiausiai lyg nutikus stebuklui vėl gali be skausmo vaikščioti. Turi antrą žmoną, šešias dukras ir du anūkus.
Tai – ne kino filmo scenarijus. Tokia yra dabar Kaune gyvenančio 58-erių Drąsučio Jakubonio gyvenimo istorija.
Pusantrų metų - šalia raketų
„1974-1976 metais tarnavau sovietų armijoje, raketiniuose padaliniuose, Kolos pusiasalyje. Pusę metų truko mokymai, metus - tarnyba“, - pasakojimą pradėjo D. Jakubonis. Jam tuomet buvo vos 20 metų.
Iš Šakių kilęs jaunuolis tarnyboje gavo dozę aukšto dažnio spinduliuotės. Padaliniai buvo įrengti po žeme. Kolegos ir gydytojai jam kalbėjo, kad jei po tarnybos nemirs per artimiausius 2 metus, netemps ilgiau nei 50 metų.
„Toje aplinkoje pabuvus dar pusmetį lauktų tik kapinės. Po tarnybos tame pusiasalyje mane iškėlė į Severomorską, labiau į pietus. Saugojau centrinį štabą. Ta sargyba buvo tarsi atostogaujančio kario darbas“, - pasakojo vyras.
Klinikinė mirtis ir insultas
Grįžus į Lietuvą praėjo pusantrų metų, ir jį ištiko mikroinfarktas. Tuo metu vyras dar nežinojo, kas tai. Tiesiog prastai pasijuto, bet pas gydytoją nesikreipė. Jam buvo 23-eji. Kuo galima skųstis tokiame amžiuje?
Dar po kelių mėnesių D. Jakubonį ištiko rimtas širdies smūgis, jis atsidūrė ligoninėje. Po tokio infarkto, anot jį gydžiusios medikės, išgyvena vienas iš dešimties tūkstančių. Ištyrus vyro kraują, jis buvo tarsi 90 metų senolio.
D. Jakubonį tąsyk ištiko klinikinė mirtis.
„Išėjau į tamsą, paskui – į šviesą. Mačiau nuostabų grožį. Praėjau visą savo gyvenimą. Kai vėl grįžau, atsibudau reanimacinėje palatoje, apsuptas gydytojų“, - prisiminė pašnekovas.
Šiame skyriuje po klinikinės mirties jis praleido 19 parų – beveik dvigubai nei įprasta. „Klausimas buvo – mirsiu ar ne. Per tą laiką šalia manęs mirė 13 žmonių, - pasakojo jis. - Reanimacijoje artimieji mane išmatavo, pasirūpino kostiumu laidotuvėms.“
Netrukus jį išvežė į paprastą palatą, tačiau - tik trumpam. Netrukus ligonį ištiko insultas, kairė galvos pusė ir kūnas buvo paralyžiuoti.
Palikęs žmoną ėmė ieškoti tikėjimo
Bet tuo jo negandos nesibaigė. Parvežtas namo, Drąsutis suprato, kad jo žmona yra neištikima, susirado kitą.
„Palikau ją. Mano sesuo mane pervežė į tuščius tėvų namus. Sesuo ateidavo kas antrą, kas trečią dieną, pagamindavo valgyti ir išeidavo. Turėjau televizorių, bet jis nuo drėgmės sugedo. Likau visiškai vienas“, - kalbėjo D. Jakubonis.
Kartais vienatvę praskaidrindavo pro langą įsmunkanti katė: „Prabudau nuo murkimo ant mano krūtinės, prie širdies. Pavadinau ją Bagyra. Ji nuolat mane lankydavo.“
Patyrus klinikinę mirtį nesinorėjo gyventi: „Troškau grįžti į tą šviesą, meilę. Nenorėjau gyvenimo. Dabar suprantu, kad pasaulio pabaiga ištinka kiekvieną žmogų, kai jis miršta. Dalis manęs liko dvasiniame pasaulyje, o kita sugrįžo. Po klinikinės mirties ėmiau ieškoti tikėjimo“, - pasakojo iki tarnybos aktyviai praktikavęs katalikas.
Pirmiausia pradėjo studijuoti budizmą, perskaitė svarbiausią induizmo knygą. Būdamas suparalyžiuotas mažai ką galėjo veikti, daug skaitė. Galiausiai grįžo į katalikybę, o šiuo metu vadina save tiesiog krikščioniu.
Išgijimą vadina stebuklu
1985-aisiais D. Jakubonis jau galėjo vaikščioti, nors ir sunkiai. Nebereikėjo ramentų, nei žmonių, kurie jį neštų.
„Žinojau, kad turiu sportuoti, judinti raumenis, kad jie visai neapmirtų. Stengiausi judėti. Bet man tai nesisekė, būdavo, kad išeidavau pasivaikščioti, o grįždavau prisidaręs į kelnes – būdamas kur nors Laisvės alėjoje nespėdavau į tualetą. Įsivaizduokite mano tempus!“ - sunkias dienas prisiminė pašnekovas.
Jis visiškai pasveiko praėjus daugiau nei dešimtmečiui po insulto. Lemtingą įvykį vyras vadina stebuklu.
„Desperatiškai šaukiausi Dievo pagalbos – jau buvau nuvargęs nuo gyvenimo skausme. Stebuklingu būdu laikraštyje radau skelbimą apie paskaitą, kurioje kalbėjo apie antrąjį Kristaus atėjimą. Per tą paskaitą išgirdau, kad reikia iš visos širdies garsiai atsiprašyti Dievo, - prisiminė tikintysis. - Širdyje pasakiau: Jėzau, atleisk man, koks buvau bjaurybė. Dabar tu mane vesk, gydyk mane. Kas mano, tas ir tavo. Aš – suvalkietis, įsivaizduojat, į kokį kampą buvau įstumtas, kad su Dievu viskuo pasidalinau!“
Vyras pajuto, kad jam nebeskauda kojų. Anksčiau šaldavo, diegdavo, o po maldos – nieko. Jis žiūrėjo į lubas ir mintyse aimanavo, kodėl aukščiausiasis jam kojas atėmęs. Manė, kad jei nieko nejaučia, reiškia, ir pajudinti negali.
Galiausiai pamėgino keltis. Atsargiai, kaip buvo pripratęs. „Pirmiausia pasukau galvą, ji pradėjo suktis, iki tol į dešinę negalėjau pasukti. Suku ranką, visiškai sukasi. Tiek metų nebuvau atsitūpęs, įsikibau į lovą, atsitūpiau. Buvau visiškai sveikas!“ - džiaugėsi pašnekovas.
Pas medikus jis nuėjo tik praėjus 12 metų po pagijimo. Kai paralyžiavo kūną, vyrui buvo pripažinta invalidumo grupė visam gyvenimui, skirta pašalpa.
Jauniausiai dukrai – 10 metų
Pasveikęs vyras netruko susirasti naują žmoną. Iki šiol gyvena kartu, ji 12 metų jaunesnė už vyrą. Pora turi penkias dukras, dar viena Drąsučio dukra – iš pirmos santuokos.
Keturios gyvena užsienyje, ten dirba. Viena jų sukūrė šeimą, turi du vaikus. Jauniausioms – 10 ir 12 metų, jos lanko mokyklą.
Mergaitės kartu su mama šiuo metu gyvena pas močiutę, ją prižiūri ir slaugo.
