Pirmoje subyrėjusių iliuzijų vietoje – prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vaizdžiai tariant, per trejus metus geras dresuotojas net ir seną šunį gali išmokyti sėdėti. Bet tol, kol tokio nebuvo (akla tauta), tol prezidentei jūra buvo iki kelių.
Neskaičiuosiu visų jos paslydimų lygioje vietoje, nes nepakaks nei rankų, nei kojų pirštų. Rašiau apie tai ne kartą, kaip ir daugybė kitų apžvalgininkų. Paminėsiu tik vieną, perpildžiusią kantrybės taurę: tai nesiskaitymas su rinkėjų valia. Mat tauta atbudo, kai jai vienas iš trijų svarbiausių valstybės pareigūnų parodė vidurinį pirštą.
Reiškiantį, kad referendumo NE atominei, kad rinkimuose išreikšta valia matyti kitokią politinę tikrovę prezidentei nei motais. Prezidentės reitingai krito dar greičiau ir žemiau, kai, praradusi bet kokią savigarbą sau ir valstybei, pradėjo egzaminuoti būsimuosius ministrus, lyg kokius pirmokus: „Du ju spik ingliš" ar „ju dont spik ingliš!?“.
Tad kaip mes prisiminsime tik ką apdovanotą prestižiniu Europoje Karolio Didžiojo prizu D. Grybauskaitės prezidentavimo laikotarpį? Štai taip: du ju spik ir – „Dviračio žinių“ galvų kapojimo vaizdais.
Atsipeikėjusiai prezidentei nieko nebeliko, kaip keliais kapanotis Konstitucijos lin. Ne Kryžiaus, nes žmogiškoji moralės samprata lietuviškoje politikoje nebetenka jokios prasmės. Mat terminas „politinė ir politiko moralė“ čia neegzistuoja. Bent aukščiausiose politinio elito sluoksniuose. O ir su naujuoju elitu ateitis šioje srityje nieko gero nežada.
Antroje subyrėjusių iliuzijų vietoje, kritusi TS-LKD ir liberalų koalicija. Kaip čia nutiko? Kodėl rinkėjai nepanoro pratęsti dešiniųjų valdymo? Juk jie išgelbėjo valstybę nuo bankroto! Ir jų vyriausybė buvo liaupsinama toje pačioje ES.
Kodėl tauta nepanoro suteikti jiems mandato, nors dešinieji nešventoje simbiozėje su prezidente, bandė kelti sumaištį valstybėje? Gąsdindami visuomenę centro kairiųjų armagedonu.
Vardan valdžios suteikdami Lietuvos prezidentei nebūtus valdžios įgaliojimus, jie sukėlė grėsmę valstybės demokratinei sandarai. Politiniai žaidimai su autoritarine nostalgija ir su europarlamentaru Vytautu Landsbergiu priešakyje taip įsibėgėjo, kad TS-LKD puolė remti violetinį košmarą. Taip atveriant jiems duris į Seimą.
Tikėtina, kad dešinieji pagaliau suvoks skirtumą tarp eilinių viešųjų ryšių ir politinių viešųjų ryšių bei pastarųjų svarbą formuojant tautos gelbėjimo naratyvą. Su tuo, kuris buvo siūlomas, tauta nieko bendro turėti nepanoro. Ir kodėl turėtų? Juk apie 600 tūkst. Lietuvos gyventojų atsidūrė žemiau skurdo ribos.
Ir kai „energetinė nepriklausomybė“ išvertus pinigais grasina elektros kainomis, nieko bendro neturinčiomis su realiais įkainiais. Vienu žodžiu, vienintelis kelias į konservatorių atsipeikėjimą eina per šiuolaikinį nuosaikųjį konservatizmą. Bet tokiam pasikeitimui reikia drąsos perlipti per savo sovietinę konservatizmo sampratą. O tai daug sunkiau, nei, anot Seimo narės V. A. Abramikienės, prisisioti į kultūros ministro sriubą.
Trečioje subyrėjusių iliuzijų vietoje – liberalai. Liberalcentristai! Alio? Zuokistai! Kur jūs? Tiek apie juos. Šie rinkimai liberalių pažiūrų rinkėjams parodė, kad karaliukų laikas baigėsi. Bet tai nereiškia, kad Lietuvai nereikalingi liberalai. Reikalingi ypač dabar, kai valstybės vairą perėmė (galimai) socialdemokratai.
Gerovės valstybės kūrimas neįmanomas be rūpesčio smulkiuoju ir vidutiniu verslu. Liberalų sąjūdžiui, tačiau, pamoka tokia: nepakanka aklai ginti kapitalą, pamirštant klasikines liberaliąsias vertybes. Bendroje lovoje su konservatoriais jie tas vertybes pamiršo.
Ketvirtoje subyrėjusių iliuzijų vietoje - „Drąsos kelias“. Tai braidantys iki kelių nekaltų žmonių kraujyje politiniai telefoniniai sukčiai, pasidarę politinę karjerą psichologiškai prievartaudami mažametę mergaitę. Tačiau įleisdama į Seimą tik septynis jos narius, tauta parodė, kad iš proto dar neišsikraustė.
Bet šis skyrelis – ne apie juos, o apie teisėjus ir teisiamuosius. TS-LKD bei violetinių ketverius metus įnirtingai skleidžiama teisinio nihilizmo propaganda žlugo. Pasirodo, teisėjai turi stuburą.
Pasirodo, kai kurie Generalinės prokuratūros prokurorai turi stuburą. Pasirodo, ir STT turi stuburą. Muitinės departamento Tarnybinių tyrimų tarnyba – taip pat. Stebina, žinoma, Muitinės departamento vado Antano Šipavičiaus reakcija į virš dvidešimties jo darbuotojų suėmimą: „Manęs tai nestebina”. Pasirodo, jis iliuzijų neturėjo!
Penktoje subyrėjusių iliuzijų vietoje – rinkimus laimėjusi Lietuvos socialdemokratų partija. Idėja, kad valstybę gali vairuoti bet kas ir bet kaip, eilinį kartą pasirodė melaginga. LSDP lyderis, paskirtasis ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius paslydo jau nuo pirmos akimirkos. Pirma, jis pasidavė pergalės euforijai. Negi jis nemoka žaisti šachmatais?
Matyt, kad ne. Per pirmąsias dienas jis sugebėjo pakeisti nuomonę apie viską n+ vieną kartą. Antra, akivaizdu, kad LSDP vadovybė nenumatė galimų Darbo partijos jai pastoviai spendžiamų spąstų. Kilus kritikos bangai asmeniškai Algirdui Butkevičiui, jis buvo priverstas parodyti stuburą. (Madingas šiais laikais posakis). Prezidentei jis nenusileido.
Tai ir tapo išsigelbėjimu nuo visiško fiasko premjeros dieną. Todėl ir kyla simpatijos paskirtajam premjerui kaip ant mielių. Patarimas paskirtajam premjerui: pamirškite iliuzijas apie nekonfliktinį bendradarbiavimą su partija, kurioje konfliktas (teisinis taip pat) yra užprogramuotas.
Jis išliks tol, kol nebus sudarytos sąlygos teisingumui užbaigti teismų prieš Darbo partiją maratono. Tačiau tai, kad komisijai, sprendžiančiai ar naikinti politikų teisinį imunitetą, vadovauti vietos neatsirado opozicijai, yra pasityčiojimas iš teisingumo ir demokratinių žaidimų taisyklių. Premjere, kur jūsų stuburas?
Nauja mada: teisiamieji teis patys save? Tokios klaidos kainuos brangiai. Jau pats laikas socialdemokratams mokytis iš savo ir kitų klaidų. Nes neklystamumas ir beribis pragmatizmas kuria cinizmą ir iliuzijas. Kurios anksčiau ar vėliau subyra.
Šeštoje subyrėjusių iliuzijų vietoje... Klausimas, ar Darbo partijos vadovų iliuzijos išsisukti nuo teisingumo tikrai subyrės. Tai visų pirma priklausys nuo Tvarkos ir Teisingumo, nuo Lenkų rinkimų akcijos pozicijos.
Bet tos pozicijos, kaip rodo tų partijų istorija – bestuburės. Gal ir jos, antrindamos LSDP, galėtų pareikšti, jog pasiruošę naikinti savo koalicijos partnerių iš Darbo partijos Seimo nario teisinį imunitetą? Ir išvis prižadės siekti panaikinti visiems laikams patį parlamentaro teisinį imunitetą? Ką gi, dar kelios kalėdinės iliuzijos liko..
