Pademonstruoti, kaip tradiciškai kepamas šakotis, klaipėdiečiai pasikvietė Šilutės rajone gyvenančius Virginą Bočkienę ir Algimantą Beručką, kuriems šio pyrago kepimas tapo verslu ir pragyvenimo šaltiniu. Pora šakočius namie kepa jau beveik du dešimtmečius ir džiaugiasi, kad lietuviai juos mėgsta ne mažiau nei anksčiau. Šilutės rajone gyvenančius verslininkus dažnai galima sutikti miestų šventėse, mugėse. Labiausiai laukiami jaučiasi Žemaitijoje, kur nė viena šeimos šventė vis dar neįsivaizduojama be šakočio. O didžiausi šakočių mėgėjai – Salantų gyventojai.
Šakočių galima įsigyti visuose prekybos centruose, tačiau tikrąjį šio pyrago skonį žino tik tie, kas ragavo jį iškeptą pagal tradicinį receptą. Jo paslapties V. Bočkienė neišdavė, bet užtikrino, kad nenaudoja jokių dirbtinių priedų ir kepimo miltelių, padedančių pyragui gerai iškilti ir sustiprinančių jo skonį. Be pagrindinių ingredientų – kiaušinių, miltų, cukraus ir sviesto, kepėja tešlą dar pagardina vienu kitu šaukštu liesos grietinės. Vieno kilogramo pyragas elektrinėje krosnyje iškepa per gerą valandą. Anksčiau šeimininkės ant besisukančio volo tešlą liedavo ir kantriai pyragą sergėdavo visą pusdienį. Tam, kad šakotis gerai iškiltų ir būtų ypač gardus, tešlai buvo naudojama net 50 naminių kiaušinių.
Didžiausią – 5 kilogramus svėrusį šakotį V. Bočkienė kartą iškepė į Jungtines Valstijas išvykusiems bičiuliams. „Netrukus jie mane pasikvietė atvykti pas juos ir tapti jų kepyklos gamybos vadove, bet aš nesutikau, ir nė kiek nesigailiu“, - kvatojo verslininkė.
Šakotis, vokiečių kulinarinio gaminio Baumkucheno, reiškiančio medį-pyragą, lietuviška atmaina. Europoje šis pyragas buvo kepamas jau penkiolktajame amžiuje, į Lietuvą atkeliavo prieš beveik šimtą metų.
