Tad kai konkrečiau pasakysiu, jog lyginama Rusija ir Lietuva, tai visiškai nereiškia, kad kalbama apie lygiavertes valstybes pagal plotą, gyventojų skaičių, geopolitinę įtaką, turtus ir pan.
Ne, užtenka pasiklausyti dviejų šią savaitę pristatytų pranešimų skirtingose vietose – Vilniuje ir Kremliuje.
Lietuvoje, kaip žinoma, buvo pristatyta naujosios Vyriausybės programa, o Maskvoje Rusijos prezidentas V.Putinas skaitė pirmąjį metinį pranešimą savo jau trečiosios kadencijos metu.
Taip, iš pažiūros tai dvi skirtingo lygio kalbos, skirtos skirtingai publikai, ir iš pirmo žvilgsnio ryšio tarp jų nesama. O panagrinėjus, be akivaizdžių skirtumų, galima įžvelgti ir panašumų bei reikšmingų sąsajų.
Kad nereikėtų gaišti laiko visiems punktams mėsinėti – juolab kad ir V.Putinas, ir A.Butkevičius daugiausia dėmesio skyrė vidaus politikai, pakalbėkime apie tai, kas mus, šias dvi valstybes, sieja – energetika, užsienio, saugumo politika.
Ir čia darosi įdomiau. Paradoksaliai tiek A.Butkevičiaus, tiek V.Putino kalbos buvo abstrakčios, kupinos tokių bendrybių kaip „sieksime”, „būtina”, „spręsime”, „ieškosime”, „būtina”, „žiūrėsime”.
Svarbu ne tai, kad tokios jau nesyk girdėtos banalybės yra įgrisusios visiems, kurie balso dar nelinkę atiduoti už dešimt litų ar šimtą rublių.
Ne vienu momentu V.Putino kalba, nors ir perkrauta nesyk girdėtų bei sovietmečiu dvelkiančių lozungų apie „išorės priešus”, išties privertė suklusti. Kalbėdamas apie užsienio ir saugumo politiką V.Putinas pabrėžtinai gniaužė kumštį ir raukėsi – mes tiems priešams parodysime.
Tokie simboliniai gestai – neatsitiktiniai. Šovinizmo, sovietinio ilgesio ir kompleksų persmelktos V.Putino kalbos apie būtinybę sugrąžinti Rusijos didybę jau seniai nėra vien žodžiai.
Galima šaipytis iš korupcijos liūne skęstančios Rusijos, jos ambicijų, dėl kurių milijardai dolerių nusėda korumpuotų pareigūnų kišenėse. Bet akivaizdu tai, kad V.Putino valdymo laikais šalyje sukurta kone alternatyvi realybė. Melas neretai virsta tiesa, o tiesa – melu.
Paradoksu galima laikyti vien tai, kad apie kovą su korupcija skelbiantis Kremlius apsuptas atvirai kyšininkaujančių ir kitaip įstatymus pažeidinėjančių „klapčiukų”.
Nesutinkantiems, korupcijos atvejus aptinkantiems kaipmat taikomos atitinkamos priemonės – nuo šantažo iki kulkos į kaktą.
Vis dėlto sukčių ir vagių partija vadinama „Vieningoji Rusija” pritraukia ne tik avantiūristo Ostapo Benderio sekėjus, bet ir jaunus V.Putino idėjomis apie didvalstybę užkrėstus rusus.
Niekur taip ir neišnykęs imperinis mąstymas kurstomas nuo mažens iki Kremliaus kontroliuojamos žiniasklaidos ar net verslo pasaulio.
Galima paklausti – kodėl rusams kalama, kad šaliai reikia susigrąžinti prarastą didybę, o su ja – tai tiesiogiai nesakoma, bet leidžiama suprasti – ir prarastas teritorijas? Jei ne fiziškai, tai morališkai.
Ar atsitiktinai V.Putino prioritetų sąraše – imperinės dvasios persmelktos šiuolaikinės Rusijos kultūros, minčių, karinės galios ir paties „rusiškos demokratijos modelio” plėtimo į artimąjį užsienį kratinys?
Tai, kad strateginius Rusijos projektus ėda korupcijos kirminas ir pats V.Putinas dėl to turi didelių bėdų namuose, nė kiek nekeičia užmojų pagreičio. Rusija toliau rieda ne šiaip autoritarizmo keliu, bet ir laiko įjungusi agresyvios kaimynės pavarą.
Rusija atvirai deklaruoja ginsianti savo verslo ir geopolitinius interesus. O jų Lietuvoje tikrai netrūksta, nes, nepaisant savo svorio, Lietuva – geras bandymų poligonas ir vienas langų į Europą. Visada tokia buvo, o ir Maskva niekada nepamirš „Lietuvos išdavysčių bei kiaulysčių”.
Geriau jau žinoti, kad toks kaimynas tavęs nekenčia, negu jam siųsti prieštaringus signalus. Mat būtent tokie kol kas eina iš naujosios Lietuvos Vyriausybės. O signalai – ne šiaip kalbėjimas.
Štai kuklioje dalyje apie užsienio ir saugumo politiką gausu „santykių su Rusija gerinimo” beletristikos, bet mažai realių strateginių „vinių”. Kokie prioritetai? Kaip jų bus siekiama ir kokia iš to nauda? Neaišku. Kaip ir energetinė nepriklausomybė – kokia ji bus?
Užtat pavojingai mažai skirta vietos Lietuvos sąjungininkams – realiems, pavyzdžiui, JAV. Nors nepagailėta tuščių žodžių geopolitine prasme beprasmiškiems saugumo projektams su Europos Sąjunga.
Kalbant prie svorį: jei Rusija dėl savo nepakeliamos sunkybės net ir iš komposto duobės sau gali leisti išdidžiai kalbėti apie savo didingą šaunumą, Lietuvai tokie svaičiojimai – tik laiko švaistymas.
Net ir teigiant, kad tiek iš Lietuvos Vyriausybės, tiek iš V.Putino žodžių dar anksti ką nors spręsti, verta prisiminti, jog kalbame ne apie naujokus valdžioje.
V.Putino politika per 12 metų atvedė Rusiją ten, kur ji yra dabar, – šalis, kurios nemėgsta kaimynai, nebent patys sėdi Kremliaus kišenėje. O dabartinė Lietuvos valdančioji dauguma, regis, jau bandė „gerinti” santykius su Rusija. Ar pamenate nors vieną pagerėjimo momentą ir saugumo jausmą iš Rytų?
