Savo gyvenimą prisimenu nuo 14-15 metų. Jau tada manyje gyveno nusikaltėlio dvasia. Mano aplinkoje – vien nusikaltėliai. Turėjau svajonę tapti nusikaltėliu.
Žinojau, kad visas mano gyvenimas taip praeis. Ne tiek dėl pinigų, bet dėl jėgos, galios. Būnant 20 metų jau buvo daug nusikaltimų ir teismų. Gavau 7 metus kalėjimo.
Kalėjime vienu metu viduje kilo daug klausimų, kur gyvenimo esmė. Anksčiau man psichologija, filosofija buvo nesąmonė. Tuo momentu pradėjau tuo domėtis, pradėjau skaityti knygas, ieškoti atsakymų.
Ieškant atsakymų, vienu metu buvo labai sunku. Man filosofija pasidarė kaip hobis. Priėjau vieną išvadą – gyvenime nėra jokios esmės, tik malonumas. Savo gyvenimą nutariau susidėlioti taip – nusikaltimai, malonumai, nusikaltimai, malonumai.
Kalėjime pradėjau vartoti narkotikus. Kokie buvo tuo metu, tokius ir išbandžiau. Vartojant narkotikus, laikas ėjo greitai.
Ten ateidavo kapelionas, su kaliniais studijuodavo Bibliją. Mane domindavo filosofija, tai ir Biblija sudomino. Nors niekada nebuvau apie tai girdėjęs, kas joje rašoma. Sužinojau, kad ten tikri faktai surašyti.
Mane pradėjo traukti tai, kad sužinosiu tiek daug, kiek net mano tėvai, tikintys žmonės, nežino. Laisvėje būnant nė vienas kunigas tiek laiko neskirtų – tris kartus per savaitę po kelias valandas. Ir dar dykai!
Kiekvienam kartui, kai ateidavo kunigas, pasiruošdavau, kaip jam paprieštarauti. Kol man vieną dieną neliko jokių klausimų, viskas buvo aišku. Teoriškai supratau, kad tikinčių gyvenimas yra geras. Kad ten taip pat daug malonumo. Jie malonumą gaudo be jokių narkotikų. Jų organizmas pats gamina malonumą. Tik neįsivaizdavau, iki kokio lygio.
Visgi atidėjau tikinčio gyvenimą toliau – nepatikėjau, kad jis teikia tiek daug malonumo kaip gyvenimas su narkotikais.
Išėjau į laisvę ir gyvenau po senovei – nusikaltimai, narkotikai, paleistuvystės. Kaip tik įmanoma išgauti kuo didesnį adrenaliną. Išbandžiau visus įmanomus narkotikus. Net į užsienį važiuodavau, kad išbandyčiau. Kai neužtekdavo malonumo, maišydavai 2-3 rūšių.
Kol atėjo laikas. Viskas pradėjo nesisekti. Baigėsi malonumas. Teko ir vėl sėdėt kalėjime, ir vėl išeiti. Užsienyje, kur buvau, visur po truputį sėdėjau kalėjime. Narkotikus vartojau 7-8 metus. Virš metų laiko vartodavau narkotikus kasdien.
Organizmas džiuvo, narkotikai labai kenkė.
Išsiskyriau su žmona. Pradėjo grėsti ilgi metai kalėjimo. Nusivyliau draugais – daug kas išdavė. Draugai pradėjo sėsti į kalėjimus. Pradėjau labai bijoti, nebenorėjau daugiau sėdėti.
Tada pirmą kartą kreipiausi į Dievą. Iš baimės. Ne tik kalėjimo, bet ir kitų nusikaltėlių labai bijojau. Sakiau, Dieve, jei išvesi mane iš šitos situacijos, daugiau niekada gyvenime nedarysiu nusikaltimų, eisiu dirbti.
Netikėjau, maniau, geriausiu atveju mane pasodins, blogiausiu... Neįsivaizdavau, kaip dirbsiu, man atrodė, kad bus labai sunku.
Dievas išvedė mane iš šitos situacijos.
Bet aš pamaniau, kad čia atsitiktinumas. Visgi nusikaltimų nedariau. Pradėjau mokytis. Bet trukdė dar vienas dalykas – narkotikai. Niekaip negalėjau jų mesti. Ir tiek jie paveikė mano sveikatą, kad mane išvežė į ligoninę.
Gydytojai perspėjo, kad jei toliau vartosiu, tikrai mirsiu. Bet vis tiek negalėjau nustoti.
Nuo organizmo išsekimo dingo visa valia, saikas. Pats nesuprasdavau, kodėl toliau vartodavau, kodėl nebijau numirti. Maniau, kad psichika buvo paveikta narkotikų. Ir antrą kartą patekau į ligoninę. Išgelbėjo. Trečiąkart patekau. Ketvirtą kartą buvau taip išsekęs, kad du kartus praradau sąmonę pakeliui į ligoninę.
Ir vis tiek nenustojau. Visaip galvodavau, kaip mesti narkotikus. Labai norėjau, bet nežinojau, kaip. Norėjau mesti savo jėgomis. Nesuprantu, kodėl tuo metu nepagalvojau apie Dievą.
Vienas pažįstamas užsikodavo nuo alkoholio. Susižinojau, kad ir nuo narkotikų užkoduoja. Nors visada sakiau, kad kodai – pinigų išmetimas, bet gal tai išgelbės man gyvybę. Pasiskambinau, pasakė, kad turiu būti dvi savaites nevartojęs, kad užkoduotų. O aš ilgiausiai savaitę ištverdavau.
Visaip stengiausi iki to kodo. Tada sumažinau narkotikų vartojimą. Bet po savaitės palūždavau. Pratempiau porą mėnesių ir vėl su greitąja išvežė. Išėjęs vis tiek negalėjau nustoti.
Begalvojant, kaip išeiti iš liūno, atėjo mintis apie Dievą. Jam pagailo manęs, žiūrint į mane. Savo jėgom pakaktų vieno karto, o aš jau ne kartą mėginau. Tada pripažinau Dievui, kad aš nieko nesugebu, kad esu kvailys. Kad bet kuris žmogus, išgirdęs mano istoriją, pasakytų, kad esu didžiausias kvailys. Aš pats taip pasakyčiau.
Nagrinėdamas Bibliją, supratau daug tiesų, bet nepriėmiau paties Jėzaus Kristaus. Supratau, kad tai buvo kaip vagystė – apvogiau Dievą. Supratau, kad be Jėzaus Kristaus jokio veikimo negali būti. Kai pripažinau, kad pats nieko negaliu padaryti, kad neturiu valios, pasakiau Dievui, kad jei Tu esi, padaryk stebuklą, kad nustočiau vartoti narkotikus.
Nelabai tikėjau tuo, ką sakau, bet po tos dienos daugiau nevartoju narkotikų.
Pasimeldžiau, paprašiau Dievo, nebevartojau narkotikų ir mane ėmė taip traukti į bažnyčią!
Kai zonoje studijavau Bibliją, turėjau pažįstamų pastorių, bet niekada negalėjau sau leisti su jais susitikti – aš juk susitepęs. Tų žmonių gyvenimas buvo visai kitas.
Nusikaltimų nebedariau, narkotikų nebevartoju, galiausiai galėjau ten eiti. Nepraėjo labai daug laiko, kai Dievo ėmiau prašyti dar vieno dalyko – džiaugsmo ir malonumo.
Tokio, kad būtų už visus narkotikus didesnis. Kad buvimas su Dievu man teiktų tokį malonumą, kad neateitų mintis vartoti. Porą vakarų paprašius, užliejo toks malonumas! Begalinis malonumas! Aš jį lyginau su visais narkotikais, net lyginau su žmona romantiškiausiose aplinkose, bet tas malonumas daug daug kartų didesnis nei visa kita.
Kaip malonumą įvardinti? Kaip paaiškinti artimiesiems? Kai savo tėvams pasakojau, kas tai per malonumas, pasakiau pavyzdį – tai kaip pirmą kartą įsimylėjus tik 10 kartų stipriau.
Dar vienas dalykas man labai rūpėjo. Nors tas malonumas buvo, toks didelis, kad net sakydavau, jog jau gana. Bet man reikėjo tikėjimo, Dievo supratimo. Duok man tikėjimo, prašiau. Ėmiau galvoti, kaip paaiškinti Dievui, ko noriu.
Noriu tokio tikėjimo, lyg būčiau Tave matęs. Ir daug laiko nepraėjo, gal kelios dienos, po to, kai paprašiau, vieną vakarą po maldos guliu lovoj vakare, mėgaujuosi Dievo suteiktu malonumu ir jaučiu jo buvimą. Tai buvo tai, ko prašiau. Negalėjau nieko paaiškinti – yra ir viskas.
Tada aš gal kokią valandą laiko verkiau iš džiaugsmo. Nesvarbu, kad rytoj ar poryt nebus tokio stipraus jausmo, bet jau žinosiu, kad Tu esi. Nuo to laiko Jis mane kaip magnetas traukia, didina alkį.
Dabar mano gyvenimas su Dievu – dideliame malonume.
