Tačiau ir šitokia tuštuma – ne blogiausias dalykas. Visada lieka viltis, kad gal tik tau taip atrodo – kiti toje tuštumoje greičiausiai įžvelgia nacionalinę vertybę.
Daug blogiau, jei sulaukęs šimto metų didžiuojiesi savo darbais, o visi aplinkui tvirtina priešingai: „Va, to ar ano gyvenimas tikrai vertas 104 tūkst. litų, o tavo – geriausiu atveju viešos pajuokos!” Tikras košmaras.
Kūrėjo gyvenimo įvertinimas arba neįvertinimas Nacionaline kultūros ir meno premija apskritai prilygsta Paskutiniam teismui, kuris, kaip žinoma, yra labai subtilus dalykas. Tik anekdotuose pasitaiko, kad Dievas suklysta ir nusidėjėlis patenka į rojų.
Nacionalinių premijų komisijos darbas – irgi subtilus. Sutinku. Iš kelių dešimčių menininkų atsijoti penkis, kurie per pastaruosius septynerius metus sukūrė nacionalinės vertės kūrinį, – čia ne aktorei Gabrielei Bartkutei du pirštus apsiusioti.
Tačiau kažkas tų premijų skyrimo taisyklėse pražiūrėta, jei visa tauta sužino, kad vienas, šeštasis, laureatas, kuriam apdovanojimas teko už viso gyvenimo nuopelnus, keliauja į rojų, o keli garbaus amžiaus menininkai viešai pasmerkiami pragarui.
Vieša konkurencija ne tarp kūrinių, o tarp gyvenimų – lyg paaugusių dvynių klausimas motinai per televizorių: „Kuris mūsų gyvena prasmingiau?”
Neteko girdėti, kad garsiausių pasaulio premijų skyrimo komisijos skelbtų nelaimėjusių pretendentų į apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus pavardes. Jei taip kur nors, be Lietuvos, ir yra, kažin ar kas drįstų tuo faktu mojuoti kaip įrodymo vėzdu.
Aišku, mūsiškės garbingiausios Kultūros ir meno premijos skyrimo komisija oficialiai irgi neskelbia, kad šiemet apdovanojimo už viso gyvenimo kūrybą nepelnė, tarkime, Donatas Banionis. Tačiau tai visiems savaime aišku. Aktoriaus pavardė buvo kandidatų sąraše. Kas patikėtų, kad jis į premiją pretendavo dėl pastarųjų metų kūrybos?
Ką siūlau? Pirmiausia nacionalinį apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus griežtai atskirti nuo likusių penkių, skiriamų už pastarojo meto kūrybą. Kūriniai tegul ir toliau varžosi.
Antra, daugiau laisvės ir atsakomybės suteikti komisijai. Tikiu, kad nusipelnę jos nariai bent vieną laureatą tikrai pajėgūs išrinkti ne iš visokių organizacijų prisiūlytų kandidatų, o vadovaudamiesi savo galva.
Tebūnie tai garbės reikalas, o ne konkurencijos parodija, kai kam pasibaigianti vieša pajuoka.
