„Kas ten po egle? Tai žino tik Kalėdų Senelis”, – juokiasi 26 metų Laimutė Stankūnaitė ir 8-metė jos dukrelė, nekantriai laukiančios didžiosios savo šventės – pirmųjų Kalėdų drauge saugiuose namuose.
Visą dieną siaučianti pūga bematant užpustė mašinos provėžas, kai pavakare privažiavau prie šventiškai išpuošto namo.
Languose žibsėjo spalvingos lemputės, tarp jų krito iš popieriaus iškirptos didžiulės raštuotos snaigės.
Beldžiuosi į duris, už kurių skamba vaikų juokas ir trepsi mažos kojytės – pasirodo, šįvakar aš čia ne vienintelė viešnia.
Būrelis vaikų vaikosi net sukaitusią šviesiaplaukę, kuriai, aiškiai matau, patinka būti dėmesio centre. Jos draugai šįvakar susirinko kartu kepti imbierinio Kalėdų namelio.
Vienos aktorės teatras
„Čia tau lauktuvių, sutikau kiškį piškį miške”, – tiesiu saldumynų maišelį mažajai šeimininkei.
Nepažinčiau jos, nors mačiau ją dar keturmetę Kedžių namo kieme, o visai neseniai televizijos ekrane – išstatytą ant scenos prieš minią buvusios globėjos namų kieme. Tokia ji išgražėjusi ir paaugusi.
Mergaitė nepatikliai nusišypso. „Ar tikrai kiškį? Netikiu.” Ir tuoj išdalija saldainius draugams rimtai man pareiškusi: „Aš per Kalėdas laikysiuosi dietos, visų saldainių nevalgysiu.”
– Galima, aš tave šį vakarą vadinsiu Snieguole? – klausiu jos.
– Galima. Aš žinau tą pasaką – Snieguolė atėjo į septynių nykštukų namus, ten viską gražiai sutvarkė.
Ateina nykštukai, žiūri, šviesa lange dega. Ša, einam į vidų tyliai, – šnabždasi. Man juokingiausia buvo, kad paskutinis nykštukas eidamas pasakė: „Ša, duris!” – juoku paspringsta mergaitė. – Bet žinai, per Kalėdų vaidinimą mokykloje aš būsiu ne Snieguolė. Nori sužinoti, kas aš būsiu?
– Labai noriu, – patvirtinu. To nori ir susirinkę L. Stankūnaitės draugių vaikai. Tylos! Ir vaidinimas prasideda, man vos suspėjus nusimesti paltą.
– Mano kailiukas švelnus švelnus, mano akytės plačios plačios, mano ausytės stačios stačios.
Aš darysiu ir taip, ir anaip, ir vėl taip, – mūsų akyse akimirksniu prasideda vienos aktorės vaidinimas.
Skirtingi vaidmenys
Mergaitė įsijautusi liečia savo ausytes, akytes, glosto įsivaizduojamą kailiuką atlikdama savo vaidmenį.
O mane netikėtai perlieja skaudus prisiminimas iš praeities. Kai Drąsius Kedys, net 50 kartų kartodamas „dublius”, vertė savo keturmetę dukrelę staipytis prieš jo kamerą, intymiai liesti savo kūnelį ir kartoti prieš tai išmokytas frazes apie lyties organus.
Anuomet mažylė taip pat vaidino, tik tą vaidmenį jai buvo surašę pikti žmonės.
Kalėdų vaidinimas baigiasi, bet pasirodymas – ne. Vakaro Snieguolei mūsų karšti plojimai tikrai patinka.
Be jokios pertraukos vaidinimas pereina į improvizuotą šokį. Apie galvutę plaikstosi šviesūs plaukai, žiba akys, dega skruostai – muzikos ritmu prie eglutės sukasi jau ne pūkuotas žvėrelis, o mažoji balerina.
Klausiamai žiūriu į jos motiną, nenuleidžiančią nuo įsijautusio vaiko susižavėjusių akių – ar dukrelė lanko šokių būrelį?
– Ne, ji lanko kitus būrelius. Bet pati matote – jos stichija vaidinti, improvizuoti, būti dėmesio centre, – sako L. Stankūnaitė.
Mūsų Snieguolė krinta į jos glėbį: „Oi, mamyte, kaip aš pavargau!”
Norėtų padėti žmonėms
Pasirodymas baigtas, vaikams reikia stoti prie darbo – lipdyti imbierinį namelį ir puošti šypsenėlėmis sausainius.
Bet mažoji Snieguolė pareiškia, kad šiandien – penktadienis, jai yra tingėjimo diena.
Šeštadienis esąs važiavimo į svečius diena, sekmadienis – savo kambario tvarkymo diena, o pirmadienį reikia eiti į darbą – važiuoti į mokyklą.
Todėl mes sukrintame prie eglės dviese paplepėti, kol kiti vaikai pluša.
– Tu būsi aktorė arba šokėja. Atspėjau? – klausiu mergaitės.
Prisipažinsiu, kad susitikti su ja važiavau spaudžiama jaudulio – ar neišvysiu įtariai šnairuojančio vaiko, atsukusio man nugarą ir šokdinančio mamą.
Beje, per visą ilgą vakarą žodžio „mama” iš jos lūpų taip ir neišgirdau. Tik – „mamyte”.
– Aktorė? Tai jau ne, – net sutabaluoja kojomis mažoji Snieguolė. Ji pasiremia galvą rankomis, pamąsto ir patikliai man prisipažįsta: – Žinai, aš būsiu gydytoja arba, kaip ji ten, – advokatė!
– Tu žinai, kas yra advokatė?
– Taip, ji padeda žmonėms. Ir gydytojai padeda. Aš noriu padėti žmonėms. Juk gerai padėti žmonėms?
– Aišku, gerai. Bet turi gerai mokytis.
– Na, gimtoji kalba man patinka, bet matematika – ne. Nemėgstu skaičiuoti.
– Ar mokykloje radai gerų draugų?
– Taip, daug, vaikai labai geri, draugiški. Aš lankau daug būrelių.
Tu žinai, aš mamytei pridariau daug dovanų, bet tu jai nesakyk, gerai?
– Sutarta. Jei mėgsti gimtąją kalbą, turbūt skaitai daug pasakų? Nebijai piktųjų raganų?
– Skaitau, ir mamytė man skaito. Tose pasakose raganų nėra. Dar man labai įdomu skaityti apie žmogaus organizmą, mamytė padovanojo tokią knygą. Jei būsiu gydytoja, turėsiu daug žinoti.
Atspėkite, kur mažiausiai žmogaus kūne yra kaulų?
– Gal skruoste? Ne? Tai kur?
– Ausyse, – kvatojasi iš mano neišmanymo pašnekovė. – Ar žinai, kodėl, kai pabėgioji, pavyzdžiui, tau skauda raumenis?
– Man visuomet skauda. O kodėl?
– Negali neskaudėti, nes kai tu bėgi, tau truputį trūksta deguonies ir reikia įkvėpti oro.
Ir negalima ilgai bėgus sustoti, tai kenkia širdžiai.
– O ką reikia daryti?
– Jei neklystu, reikia bėgti vis lėčiau, po to pavaikščioti ir tada jau galima pasėdėti.
Dar skaičiau, kodėl mes prakaituojame, – beria antrokė kaip iš rašto.
Aš bandau sukti kalbą Kalėdų link.
– Gal tu žinai, kur gyvena Kalėdų Senelis?
– Taip, kur šalta ir daug sniego.
– Ar tiki, kad Kalėdų naktį jis pas tave atkeliaus ir atneš dovanų po eglute?
– Na, kaip ir tikiu, – netvirtai sako Snieguolė, bet man kažkodėl atrodo, kad tik paguosdama mane, jei aš, suaugusi moteris, vis dėlto dar tuo tikiu.
– Gal paprašei, kad ir mamai ką nors atneštų?
– Taip, paprašiau. Na, kad atneštų ramybės, laimės. Ir tegu jis mamytei atneša gerą draugą, nes ji vis viena, – netikėtai išpyškina aštuonmetė.
Juk Snieguolės prašymas turėtų nueiti tiesiai Kalėdų Seneliui į ausį?
Širdyje dar liko žaizdelių
Jeigu netyčia kieme nepamatytum šmėkštelėjusio apsaugos darbuotojo ar neišgirstum kažkur varstomų durų, tylaus pokalbio, nesuprastum, kad L. Stankūnaitė su dukrele niekada nėra vienos.
Ir Kūčių, ir Kalėdų naktį saugos vyrai, kad ir nematomi, bus kažkur greta.
Ir tikrai pastebės Kalėdų Senelį, su maišu dovanų atbrendantį per pusnis pas jauną mamą ir jos per anksti suaugusią aštuonmetę dukrelę, kurias sumedžioti iki šiol yra negailestingų žmonių tikslas.
Tačiau niekas negali sunaikinti laimės ir vaikystės pojūčio, kuris sklando jų namuose.
Ant eglutės siūbuoja mažų rankučių padarytos puošmenos, aplink gula linksmi vaikiški piešinėliai su linkėjimais mamai – ramybės, laimės, laisvės ir surasti gerą vyrą, kuris gerbtų, mylėtų ir prajuokintų.
– Mano dukrelę ši tragedija per greitai užaugino.
Pagalvokite, koks vaikas mamai Kalėdų proga linkės laisvės?
Arba pasakys vaiko teisių darbuotojams – nerašysiu Neringai laiškų, nes jie norėjo mano mamą pasodinti į kalėjimą?
Matau, kad vaiko sieloje dar pilna neužgyjančių žaizdelių, kurias ji lyg suaugusi bando nuslėpti nuo manęs, – prabyla L. Stankūnaitė, kai susėdame pasikalbėti atokiau nuo naują vaidinimą rengiančių vaikų. Kas režisierė? Aišku, Snieguolė.
– Čia pirmieji jūsų namai, pirmosios vaiko padarytos puošmenos, kurios ir po daugelio metų primins jūsų pirmąsias Kalėdas drauge. Po ilgų išskirties metų su dukrele jūs jau kuriate savo namų istoriją?
– Drauge esame sutikusios Kalėdas, kai dukrytei buvo 4 metai, ir buvau ją atsikovojusi iš Kedžių.
Bet dabar visai kitoks jausmas. Po tiek kančių atėjo laimės valanda. Ir laimė, ir graudulys, ir didžiulis dėkingumas visiems, kurie mumis tikėjo ir mums padėjo.
Mūsų Kalėdos bus linksmos – dukrelė bendraus ir su pussesere, nužudytos mano sesers Violetos dukrele, ir su seneliais – mano tėvais, ir su mano draugių vaikais.
Aišku, šiek tiek liūdna, kad negalėjau pati matyti, kaip mano vaikas mokykloje suvaidino spektaklyje, negalėjau jos nufotografuoti, pagirti.
Bet viskas dar ateityje. Tikiu, kad tai paskutinės Kalėdos, kai ne visur mes dar galime būti drauge, – įsitikinusi L. Stankūnaitė.
Sugeba saugoti savo paslaptis
6 valandą ryto jų namuose skambteli žadintuvas, pakvimpa blynais ir kakava. Greitas pasiruošimas, ir abi drauge jos išvažiuoja į mokyklą.
– Kad ir kiek buvo mesta pajėgų jus sumedžioti, išsiaiškinti, kur mokosi vaikas ir kur jūs gyvenate, – piktavaliams tai nepavyko? – klausiu L. Stankūnaitės.
– Nepavyko. Esu dėkinga valstybei, kuri puikiai sugeba pasirūpinti persekiojamu vaiku.
Dukrelė lanko puikią mokyklą, įvairius būrelius, bendrauja su draugais. Vienu žodžiu, gyvena kaip tūkstančiai vaikų įprastą vaikystės gyvenimą.
– Suprantu, kad dėl dukrelės ir jūsų saugumo įmanoma nuslėpti mokyklą. Bet vaikas bendrauja su kitais vaikais ir lengva prasitarti, kas tu esi iš tikrųjų?
– Jau sakiau, kad dukrelė subrendo ne pagal metus. Jau mėnuo prieš mokyklą aš ėmiau ją ruošti.
Sakiau – dabar tavo istorija tokia, kol kas mes turime taip gyventi. Ji puikiai viską suprato. Apie vaiką žino tie, kuriems reikia žinoti.
– Vaikas pats sugeba išsaugoti savo paslaptis?
– Taip, ji šaunuolė. Mes labai daug kalbamės – vakarais. Mokau ją stebėti aplinką, analizuoti, lavinu atmintį. Ką ji per dieną veikė, kokie žmonės buvo aplinkui, apie ką kalbėjosi, ką sužinojo?
Dabar mes susigrąžiname tą ryšį, kuris buvo nutrauktas per tuos trejus metus. Skatinu vaiko pasitikėjimą.
Nevengiu pasakyti – aš galiu būti ir pavargusi, galiu ir suklysti, ir būti neteisi.
Bet mes viena kitai turime padėti ir tobulėti drauge.
– Ar dukrelei dar reikia psichologų pagalbos?
– Ne, jos jau nereikėjo ir vasaros vidury. Psichologas pasakė – matau sveiką vaiką, mano pagalbos nereikia.
Tie išgyvenimai parodė, kad mes abi esame stiprios asmenybės. Beje, jaunystėje aš savęs nevertinau.
– Ar jūsų dukrelė prisimena patirtus išgyvenimus – kaip ją tėtis filmavo, vežiojo po viešbučius, liepė pasakoti baisias istorijas?
– Savo vaiko aš to neklausinėju. Nenoriu sujaukti jos vaikystės džiaugsmo. Bet ji pati prabyla visai netikėtai, lyg tarp kitko.
Atrodo, lyg ji norėtų nusimesti tą sunkią naštą, kuri dar slegia. Tą filmavimą prisimena mažiau. Tačiau kas vyko Venckų namuose, laikas, deja, dar nepajėgė ištrinti iš jos širdelės.
– Anuomet jūsų adresu dukrelė yra pasakiusi skaudžių žodžių. Ar esate pasikalbėjusi, kodėl? Gal ji atsiprašė?
– Matyt, kad ją tai taip pat kankina. Ji yra pasakiusi, ir ne tik man girdint, kas ją taip vertė daryti. Gal kaip nebylus atsiprašymas iš jos širdelės dabar liejasi tiek daug meilės. Ne tik man – ir draugams, ir mano tėvams.
Aš suprantu, kad tetos namuose mažas vaikas buvo lyg išgąsdintas paukščiukas.
Ji turėjo prisitaikyti iš baimės, kad išliktų.
Bet mane gąsdina tas patirtas prisitaikymas. Noriu, kad mano dukrytė verktų, kai jai baisu, ir juoktųsi, kai linksma. O ne šypsotųsi suspausta širdele. Noriu, kad ji būtų vaikas.
Tebejaučia pavojų gyvybei
– Jūs gyvenate jaukiai, saugiai ir patogiai. Bet vis dėlto ar tai jūsų namai? Juk viskas čia laikina.
– Taip, jau treji metai aš be savo kampo. Nėra labai malonu, kai už durų – visada svetimi žmonės.
Bet suprantu – yra tokia padėtis, nori nenori, reikia patirti. Ir vaikas tai priima gana normaliai, juk ir Venckų namuose buvo saugoma.
Bet tai nėra normalu. Nemanau, kad turėčiau ko nors labai bijoti.
Pedofilijos burbulas sprogo, liko aukų kapeliai ir apkvailinti žmonės, kurių gretos taip pat retėja.
Bet pavienių psichopatų visada bus, ypač jeigu jiems dar kas nors padiriguos.
Juk nebūtina patiems teptis rankų. Už ką nužudytas Vaidas Milinis, kuris visų mūsų net akyse nebuvo regėjęs?
Mes su dukrele vis dar jaučiamės medžiojamos. Mus vežiojančios mašinos yra ir sekamos, ir fotografuojamos.
Anoje aplinkoje juk yra ir teisininkų, ir buvusių policininkų, kurie žino apsaugos tvarką. Yra buvę, kad mus vežantis automobilis turėjo didinti greitį iki 150 kilometrų per valandą, bet persekiotojai neatsiliko. Žiauru. Juk medžioja mažą mergaitę.
– Vaiką iš Venckų namų išsinešėte net be batų. Dukrelę reikėjo aprengti, vėliau – paruošti mokyklai, supirkti knygas.
Turbūt nebuvo lengva, kai Lietuvoje jus visi pažįsta?
– Dukrelei drabužėlių, jos knygų, žaislų buvusi globėja taip ir neatidavė.
Tris mėnesius jautėmės ypač aršiai persekiojamos, todėl buvo sustiprinta mūsų apsauga, buvome izoliuotos nuo artimųjų.
Daug ką nupirkti padėjo tėvai, draugai – duodavau sąrašiuką, po to atsiskaitydavau.
Gavome ir dovanų. Tame kelyje niekada nebuvau viena ir tai neleido palūžti. Apsiperku ir aš pati, bet neturiu teisės pasakoti, kaip ir kur.
Svajoja apie visavertę šeimą
– Dukrelė Kalėdų proga palinkėjo jums gero vyro, kuris jus ir prajuokintų, ir mylėtų.
Ar įsivaizduojate ateityje savo šeimą ne tik tokią, kokią ji dabar piešia, – tik ji ir jūs, bet ir kitokią, su daugiau vaikučių ir mylinčiu vyru?
– Net aš nustebau dėl tokio linkėjimo. Niekada jokios kalbos apie tai nėra buvę.
Bendraujame su draugių šeimomis ir ji mato, kad namie yra ir tėtis.
Jai labai reikia ir tėčio draugystės – kad ją pakilnotų, pagirtų, rogėmis pavežiotų.
Labai norėčiau pilnos savo šeimos, juk niekada jos dar neturėjau. Bet kai išgyveni tokį pragarą, būsimai šeimai imi kelti labai didelius reikalavimus.
Žmogus, kuris ateitų į mūsų šeimą, turėtų mano dukrelei skirti daugiausia dėmesio. Todėl greitai tokio žmogaus dar nebus.
Pirmiausia aš pati noriu atsistoti ant kojų.
Padės ir tuščių lėkščių
– Mamyte, aš kartais būnu išmintingesnė už tave, – netikėtai mus pertraukia atstriksėjusi ir pokalbį nugirdusi mūsų Snieguolė. Še tau, kad nori!
– Kūčių naktį įprasta padėti tuščią lėkštę ir išėjusiems artimiems žmonėms.
Ar bus tokių lėkštelių ant jūsų stalo? – baigiu pokalbį su Laimute ir aš, nes vaikams jau metas namo.
– Būtinai bus. Ir taip mylėtai seseriai Violetai, ir Andriui (mįslingai žuvusiam A. Ūsui. – Red.).
Keletą kartų buvau prie Andriaus kapo, o mintyse jam dažnai padėkoju. Bendrauju su jo tėvais, našle Guoda.
Tariamės visi netrukus susitikti, drauge paliūdėti ir pasidžiaugti. Mūsų visų Kalėdos – kupinos netekties, bet pagaliau – ir ramybės.
L. Stankūnaitę teismas pripažino nukentėjusiąja
* L. Stankūnaitė, taip pat jos tėvai pripažinti nukentėjusiais buvusių aukšto rango policijos pareigūnų byloje, kurioje jie kaltinami dėl netinkamo pareigų atlikimo reaguojant į planuojamus teisėjo J. Furmanavičiaus ir V. Naruševičienės nužudymus.
* Nutartį pripažinti šiuos asmenis nukentėjusiaisiais vakar priėmė baudžiamąją bylą dėl netinkamo pareigų atlikimo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir dokumento suklastojimo nagrinėjantis Vilniaus 1-asis apylinkės teismas.
* Teismas atsižvelgė į tai, kad Stankūnai prarado dukterį, o L. Stankūnaitė – seserį.
* Tarp šios bylos kaltinamųjų – buvęs policijos generalinio komisaro pavaduotojas V. Račkauskas, buvęs Kriminalinės policijos biuro vado pavaduotojas T.Ulpis, Kriminalinio policijos biuro pareigūnai, operatyvinius veiksmus atlikę D. Sinkevičius ir V. Vitkovskis bei jų vadovas, Nusikaltimų tyrimo 1-osios valdybos 1-ojo skyriaus viršininkas E.Damukaitis.
* Ankstesniame posėdyje nukentėjusiąja šioje byloje pripažinta nužudyto Kauno teisėjo J. Furmanavičiaus motina A. Furmanavičienė.
