Aleksote gyvena dešimt šimto metų jubiliejų spėjusių paminėti žmonių, Žaliakalnyje – vienuolika.
Daugybė kitų garbaus amžiaus šlaituose įsikūrusių kauniečių neabejoja, jog taip pat sulauks šimtmečio.
Žmonės įsitikinę, jog ilgą gyvenimą lemia ne vien genai, bet ir vietovė, kurioje jie įsikūrė.
„Aleksotas gražus, žalias ir kalvotas, čia sveikas oras. Tai supratau dar prieš aštuoniasdešimt metų, kai šioje vietoje su vyru pasistatėme namą. Čia gyvenu ligi šiol“, – kalbėjo viena vyriausių Kauno gyventojų Ona Bacevičienė, kuriai šiemet sukako 108-eri.
Stebina puikia atmintimi
Kalkinės gatvėje su sūnumi Antanu ir jo šeima gyvenanti senolė vis dar domisi viskuo, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. Dėl prasto regėjimo skaityti ji negali, todėl nuolat klauso radijo.
Artėjant Kalėdoms senolė daug laiko skiria maldai ir gieda religines giesmes.
Advento laikotarpiu ją kasmet aplanko artimųjų pakviestas kunigas.
Didžiųjų metų švenčių laukianti moteris tvirtino, jog dabar jos šiek tiek kitokios nei anksčiau.
„Daugeliui žmonių nieko netrūksta, todėl Kalėdas ir Naujuosius metus jie gali švęsti iš anksto nesirūpindami, ką padėti ant vaišių stalo. Anksčiau viskas buvo kitaip. Gyvenome sunkiai, todėl per šventes norėdami skaniau pavalgyti stengėmės taupyti“, – sakė puikia atmintimi aplinkinius stebinanti O. Bacevičienė.
Pergyveno pasaulinius karus
Tris vaikus, šešis vaikaičius ir vienuolika provaikaičių turinti senolė jiems ir kitiems svečiams vaizdingai ir su smulkiomis detalėmis pasakoja kelių dešimčių senumo gyvenimo įvykius.
Vilkaviškio rajone gimusi O. Bacevičienė gyventi į Kauną su tėvais atsikėlė dar vaikystėje. Čia moteriai teko patirti dviejų karų sunkumus.
Pirmą kartą vokiečiams okupavus Kauną ji buvo priversta kęsti alkį ir nuolat bijojo garsiai sproginėjančių bombų, iš kurių viena kartą visiškai suniokojo jos tėvų namus.
„Tąkart sunkiai išlindę iš po griuvėsių, su visa šeima švilpiant kulkoms turėjome bėgti ieškoti prieglobsčio. Toks gyvenimas mane užgrūdino. Turbūt todėl tapau atspari visoms negandoms ir nugyvenau ilgą amželį“, – įsitikinusi aleksotiškė.
Ilgai gyventi O. Bacevičienei padėjo ir darbas. Keturias seseris ir brolį pergyvenusi O.Bacevičienė yra sunkiai dirbusi skalbykloje, tabako fabrike, nešiojusi pieną.
Daug vargo gyvenime mačiusi moteris laimingiausiomis laiko šeimos būryje iki šiol leidžiamas dienas.
Likimas saugojo nuo nelaimių
Ant vieno iš Aleksoto šlaitų įsikūrusiame Šv. Jėzaus širdies seserų kongregacijos vienuolyne gyvenanti Marija Rinkevičiūtė praėjusį rudenį atšventė šimto metų jubiliejų. Nė vienas iš jos artimųjų tokiu garbiu amžiumi pasigirti negalėjo.
„Kokia mano ilgaamžiškumo paslaptis? Šimtą metų nugyvenau todėl, kad daug meldžiausi, nepiktnaudžiavau alkoholiu ir sočiu maistu. Tačiau svarbiausia – likimas man išbandymų negailėjo, bet apsaugojo nuo didelių nelaimių“, – kalbėjo vienuolė.
Šimtmečio sulaukusi moteris pati savimi pasirūpina.
Ji be jokios pagalbos gali pavalgyti, vaikščioti po savo kambarį. Tačiau į valgomąjį, kitus kambarius ar lauką ją vežimėliu nuveža kitos vienuolės.
Šimtametę lanko moksleiviai
Daugiausia laiko sesuo Marija skiria maldoms, knygoms ir spaudai skaityti. „Dar galiu paskaityti įdomią knygą, žurnalą ar laikraštį. Tai – didžiausia Dievo dovana“, – įsitikinusi vienuolė.
Moteris džiaugiasi ir tuo, kad neretai sulaukia svečių. Ją aplanko kitos seserys, Aleksoto seniūnijos darbuotojai, istorija besidomintys moksleiviai. Su jais pokalbiai užsitęsia net po kelias valandas.
Neseniai vaikams apie savo vaikystės Kalėdas pasakojusi moteris juos smarkiai nustebino. Moksleiviams buvo sunku patikėti, kad eglės būdavo puošiamos vata, vaisiais ar saldainių popierėliais, o po jomis Kalėdų Senelis nepalikdavo žaislų ir brangių dovanų.
„Tais laikais niekas kompiuterių ar telefonų per Kalėdas nedovanojo. Staigmenos būdavo labai paprastos: obuoliai, saldainiai, meduoliai. Kartais prieš šventes gaudavau nosinaitę, megztas pirštines, kojines ar šaliką“, – pasakojo vienuolė.
Iš bado susirgo anemija
Marijampolės apskrityje gimusi moteris vienuolės kelią pasirinko prieš 79 metus. Tuomet ji mokėsi Šiaulių mergaičių mokykloje, kuri vėliau buvo priskirta prie Šv. Jėzaus širdies kongregacijos ir tapo Moterų kultūros seminarija.
Paskutiniame kurse M. Rinkevičiūtė davė vienuolės įžadus, o baigusi seminariją, Žemaitijoje dirbo pradinių klasių mokytoja.
„Į Kauną atsikėliau 1944 metais. Ieškojau pragyvenimo šaltinio, kurį atėjus sovietams vienuolei rasti buvo sunku“, – pasakojo moteris.
Vienuolė prisiminė, kad sunkiais karo ir pokario metais jai teko kęsti skurdą ir badą. Neturėdama pakankamai maisto ji buvo susirgusi anemija.
Iš šios ligos ji sunkiai išsikapstė. Po karo sesuo Marija įvairiose Kauno mokyklose dirbo buhaltere, lietuvių kalbos mokytoja, slapta vaikus mokė tikėjimo tiesų.
Stiprybės vienuolė visą gyvenimą sėmėsi iš savo šeimos. Ji su dar šešiais broliais ir seserimis tėvų buvo auklėjama gyventi ramiai, darniai ir atlaidžiai.
„Tėvai mokė, kad reikia mylėti kiekvieną žmogų, sugebėti atleisti ir atiduoti save, o ne tikėtis ką nors gauti“, – išmintimi dalijosi vienuolė.
Maldomis prašo sveikatos
„Esu pasiruošusi gyventi ilgai ir kasdien prašau Dievo sveikatos. Juk reikia rūpintis vienuolynu ir gailestingumu bei mielaširdiškumu apgaubti čia prieglobstį radusias senutes“, – sakė kitame Aleksoto vienuolyne, priklausančiame Šventos Elžbietos seserų kongregacijai, gyvenanti sesuo Joana.
Į aštuntąją dešimtį įkopusi Joana Liaukutė su kitomis seserimis elžbietietėmis jau daugiau nei du dešimtmečius prižiūri vienišas garbaus amžiaus sulaukusias moteris.
Dažna vienuolyne apsigyvenusi senolė guli ligos patale, todėl reikalauja nuolatinės priežiūros ir slaugos.
Kartais vienuolės dėmesį rodo kelioms ar net keliolikai moterų. Šiuo metu vienuolyne apsistojusios dvi 95-erių metų moterys. Viena iš jų dar vaikšto, kita juda sunkiai.
Vienuolė pastebi, kad ilgaamžiai įprastai yra dvasiškai stiprūs ir dori žmonės.
„Turbūt neteko sutikti garbaus amžiaus sulaukusių moterų ir vyrų, kurių nebūtų spaudę vargai ir darbai. Tačiau visi šie senoliai turi vieną svarbų bruožą – jų viduje būna daugiau tikėjimo nei pagiežos, pavydo, melo ar nesantaikos“, – kalbėjo sesuo Joana.
Savaitgalis – pamąstymams
Kalėdų laukimu su seserimis ir senolėmis gyvenanti moteris šiuo metu ne tik daug laiko leidžia besimelsdamos vienuolyno koplytėlėje. Per adventą kiekvieną dieną vienuolyne įprasta bent pusvalandį skirti ramiems pamąstymams.
Sesuo Joana nelinkusi pamokslauti ar priekaištauti. Ji trokšta įkvėpti viltį, kad kiekvienas surastų vietos gerumui, nuoširdumui ir atjautai.
Vienuolė ragino visus šį savaitgalį pasitikti ne linksmybėmis, televizoriaus žiūrėjimu ar lakstymu po prekybos centrus, o ramiu pabuvimu su savimi, šeima, artimaisiais. Tai suteiks dvasinės palaimos, ramybės ir džiaugsmo.
Gyvą Kalėdų eglę vienuolės puošia Kūčių dieną, prieš Bernelių mišias. Iki tol vienuolyne švenčių laukimo dvasią sustiprina Kalėdų vainikai, žvakės ir studentų sukurti rankdarbiai.
Šventinį vakarą vienuolyno gyventojos viena kitai dovanos simbolines dovanas. Po egle jos padės suvenyrų, žvakių, Kalėdų skanėstų.
Davusi įžadus nesigailėjo
Buvusią Kauno prekybos mokyklą prieš penkis dešimtmečius baigusi moteris daugybę metų įvairiose miesto valgyklose ir kavinėse dirbo virėja. Vienuolės kelią ji pasirinko ankstyvoje jaunystėje. Tam pritarė ir J.Liaukutės artimieji.
„Mano mama buvo labai pamaldi ir mane nuo mažens vedė į bažnyčią. Ūgtelėjusi pradėjau giedoti bažnyčios chore. Vėliau viskas klostėsi natūraliai. Niekada gyvenime nesigailėjau davusi vienuolės įžadus“, – tvirtino moteris.
Sovietmečiu vienuolės bendraudavo per bažnyčią, nes vienuolynų nebuvo. Saugumiečiai nuolat vienuolę sekė ir mėgino užverbuoti. Tačiau jos nepalaužė.
„Dievas man padėjo, nes matė, kaip nuoširdžiai vykdau savo misiją – rūpintis ir padėti kitiems“, – įsitikinusi sesuo Joana.
Aleksoto vienuolyne moteris apsigyveno Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Jis įkurtas žemėje, kurią dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Vilkaviškio vyskupijai padovanojo poeto prelato Jono Mačiulio-Maironio sesuo Ona Mačiulytė.
Pagal šios moters testamentą vienuolyne įkurta Onos koplytėlė, kurioje aukojamos mišios už Mačiulių šeimą.
Vyriausias jaunikis – našlys
„Žaliakalnis – geriausia vieta. Bet kurią miesto dalį galima pasiekti pėsčiomis.
Kam reikia automobilio, jei dar kojos klauso“, – šmaikštavo šios miesto dalies įžymybe laikomas 107 metų Stanislovas Grigas.
Jis – vyriausias Kauno vyras.
Prieš penkerius metus vyras išgarsėjo, kai nutarė vesti ir tapo vyriausiu Lietuvos jaunikiu. Rekordininko sužadėtinė Bronė Mikutienė už jį buvo gerokai jaunesnė.
„Deja, vedybinė laimė buvo trumpa. Bronytei buvo vos 79-eri, kai išėjo Anapilin. Dabar į akis žvelgia visiška vienatvė“, – pasakodamas apie prieš dvejus metus jį palikusią sutuoktinę, graudinosi garbaus amžiaus našlys.
Mirus daugiau nei tris dešimtmečius pažinotai žmonai, paskutine S.Grigo atrama tapo kartu gyvenantis nuomininkas. Sveikata nesiskundžiančiam vyrui skaudu ir dėl vis retėjančio jo bičiulių būrio.
Senoliai dar šoka ir dainuoja
Birutė Tamaliūnienė, „Sodros“ atstovė
„Kauno mieste ir rajone gyvena 68 šimto ir daugiau metų sulaukusių žmonių. Tai – šeštadalis visų 100 metų ribą perkopusių Lietuvos gyventojų.
Kaune šiuo metu gyvena 51 šimtametis: 15 vyrų ir 36 moterys. Vyriausiam vyrui – 107, moteriai – 110 metų. Kauno rajone gyvena 17 šimtamečių: 4 vyrai ir 13 moterų. Vyriausiam vyrui – 104, moteriai – 103 metai.
Nemažos dalies šimtamečių ilgą amžių apsunkino ligos, jie serga, nevaikšto. Tačiau yra išlikę ir guvių ilgaamžių. Daugelis jų turi gerą atmintį ir yra bendrauti mėgstantys žmonės.
Yra tekę sveikinti automobilį vairavusį šimtametį, eilėraščius rašančią ir mintinai deklamuojančią, net šokančią to paties amžiaus moterį.
Daugelis šių žmonių tebedainuoja jaunystės dainas, groja įvairiais muzikos instrumentais, skaito, mezga ar meistrauja.
Kone visiems ilgaamžiams būdingas bendras bruožas – gerumas ir pakantumas. Paklausti apie ilgaamžiškumo paslaptis, jie sako, jog svarbiausia gyvenime nepykti ir turėti gerus artimuosius.“
