Tą naktį ne tik Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gyventojai prabyla lietuviškai, bet ir pikti apžvalgininkai tamsiuose kambariuose puola ant kelių, ir, murmėdami maldas ir suraukę kaktas, prašo skaitytojų atleidimo už viską, ką parašė per praėjusius metus.
Mano maldos skamba aukštais skliautais aidinčioje mano namų bibliotekoje itin iškilmingai, dundėdamos kaip lemties varpo dūžiai.
„Penkiasdešimt savaičių, su Dievo pagalba ir įkvėpimu, buvau su jumis kiekvieną sekmadienio vakarą internete ir pirmadienį popieriuje, rašiau kaip galėjau, ir kas gali, teparašo geriau“, šnibždu sukepusiomis nuo karšto vyno ir gvazdikėlių lūpomis. Tik slapčia žinau, kad geriau neparašys niekas, ir todėl toliau turiu nešti šį poliruotą, blizgantį, sunkų kryžių.
Apie ką mes ten kalbėjome? Tai va, apie skiltį. Mėgautis ja galės visi - išskyrus tuos, kas dar grūdasi prie žemiškųjų valgių ir dovanų – jiems telieka šaltis, neužsivedantys automobiliai tamsiose stovėjimo aikštelėse, žmonių grūstys ir pavargusios kasininkės prekybos centruose. Reikėjo galvoti iš anksto, kas dabar kaltas? Aš, pavyzdžiui, kol dar nebuvo eilių, pasirūpinau dvylika rūšių mėsainių Kūčių stalui – su jautiena, su kiauliena, su vištiena ir kalakutiena, su rūkytom voverėm ir su vytintom aukso žuvelėm, ir dar visokių kitokių, kaip liepia tradicija, kurią atsinešiau iš protėvių istorinės žemės.
Dabar prie pagrindinės temos. Kai dar gyvenau Anglijoje, žinojau (nes buvo nušvitimas, ir supratau), kad man grįžus į Lietuvą, sielai labai trūks angliškų popierinių laikraščių. Taip ir išėjo: nors internete galima viską rasti, net patogiau, nei braukyti ekrane pirštu elektroninį turinį, bet popierinis laikraštis, perskaitytas nuo pradžios iki pabaigos, palieka stiprų, nepakeičiamą ir sunkiai nuplaunamą, kaip spaustuvės dažai ant pajuodusių pirštų, šalies aktualijų pojūtį.
Čia tas pats, kaip susitikimas akis į akį: video konferencija lyg ir geriau, ir pigiau, nei skristi į kitą šalį, bet kol žmogaus nesusitinki, tai niekas ir neįvyksta. Virtualus pasaulis yra virtualus pasaulis, jis netobulas.
Keliaudamas po Vokietiją, stotyje nusipirkau du angliškus laikraščius, kuriuos dažniausiai skaitydavau gyvendamas Britanijoje, ir traukinyje sukrimtau visą jų turinį. Ką gi aš supratau? Supratau: kaip gerai, kad grįžau į Lietuvą, nes Britanija kuo toliau, tuo labiau grimzta į savo beviltišką tamsią naktį, kurios vardas yra snūdulio, tinginystės ir kvailumo pelkė.
Kokias naujienas aš regiu, vartydamas laikraštį? Na, be mokinių šaudymo Amerikoje, kur žuvo vienas britų vaikas (kaip ir lietuviams, anglams žinios yra tos žinios, kurios susijusios su jais).
Britanijos savivaldybės per dvejus metus sumažino viešųjų tualetų biudžetą dešimčia milijonų svarų. Kadangi veikiančių viešųjų tualetų šalyje ir iki tol buvo gal devyniolika (visi šalies gyventojai ir svečiai džiaugėsi konstitucine teise naudotis tam tikslui greito maisto restoranais), reikia manyti, kad šalyje greitai bus likęs vienas nežinybinis viešas tualetas, kurį rodys mokiniams, kad žinotų, kad tokie dalykai būna.
Toliau. Nacionalinės sveikatos apsaugos tarnyba atsisakė ligonei, išgyvenusiai insultą, iškviesti greitosios pagalbos automobilį, nors ligonė vėmė ir praradinėjo sąmonę. Telefonu atsiliepusi slaugytoja pasiūlė ligonei ką nors suvalgyti ir eiti pas gydytoją. Ligonė, neilgai laukusi, išvyko pas Kūrėją (nepranešama, ar spėjo prieš tai ką nors užkrimsti). Medikų priežiūros komisija taupiąją slaugytoją nušalino nuo pareigų šešiems mėnesiams. Po to, reikia manyti, ji ir vėl galės stoti prie staklių ir atsiliepinėti į telefonų skambučius.
Nors, antra vertus, didelio skirtumo jau nebus: kai kuriose Britanijos miestuose jau kitąmet greitosios pagalbos automobiliuose, dėl lėšų taupymo, dažnai nebebus medikų – atvykstantys asmenys turės tik pirmosios pagalbos įgūdžius, išklausę trumpalaikį kursą. Informacija pamąstymui: tą patį kursą esu išklausęs ir sėkmingai baigęs ir aš. Kaip jums patiktų, jei susopus širdį, atsiradus traukuliams arba pradėjus dusti, pas jus su žiburėliais atvyktų ne gydytojas, o žurnalistas ir laidų vedėjas A. Užkalnis? Gerai pagalvokite, kitąkart skųsdamiesi Lietuvos medicina. Būna blogiau.
Vartau puslapius toliau. Radikalus musulmonų dvasininkas, Abu Katada, laikomas teroristų organizacijos Al Quaeda dvasiniu vadu Europoje, jau dešimt metų kovoja, kad nebūtų deportuotas iš Britanijos į Jordaniją, kur jam gali nepatikti įkalinimo sąlygos. Britanijos teisėsauga nori jį deportuoti, tačiau tuo pačiu jam jau sumokėjo pusę milijono svarų, kad jis galėtų samdyti advokatus, kurie trukdytų jį „išpravadyti“. Šalies svečio neįvykstantis išsiuntimas jau kainavo iš viso daugiau nei tris milijonus svarų, ir galo nematyti.
Verslo naujienos. Britanijos valstybinė dujų ir elektros kainų reguliavimo organizacija skelbia ieškanti vadovo – atlyginimas už nepilną darbo savaitę (darbo yra trims dienoms iš penkių) sudaro nuo 170 000 iki 190 000 svarų per metus. Premjeras uždirba 142 500 svarų (ir dirba pilną darbo savaitę, kartais net ir viršvalandžius). Kodėl nustatytas toks prašmatnus atlyginimas už tokias nominalias pareigas, kai šalyje 6,5 mln. šeimų yra „energetiniame skurde“ (išleidžia šildymui virš 10 proc. visų šeimos pajamų), niekas paaiškinti negali. Mes sakytume, kad čia tik Lietuvoje tokia betvarkė. O čia prašom, Britanija.
Kaip visada, toliau diskusijos dėl imigracijos. Suraukę kaktas apžvalgininkai, žvelgiantys iš nuotraukų rūpesčio išvagotais veidais (išvaizda tie susirūpinę, lyg labai norintys į tualetą, bet jo nerandantys, visiškai nesiskiria nuo blogiausių lietuviškųjų egzempliorių) pilsto iš tuščio į kiaurą, bubendami, kad „toliau taip gyventi nebegalima“, ir imigraciją „kažkaip“ reikėtų riboti. Tą patį jie kalbėjo ir prieš trejus, ir prieš penkerius, ir prieš aštuonerius metus. Britanijos dykaduoniai toliau siurbia pašalpas, dirbti jiems neapsimoka, o visas darbo vietas susirenka guvūs atvykėliai.
Visi, raginantys vyriausybę „ką nors“ daryti, kaip visuomet, patogiai pamiršta, kad vyriausybė nieko padaryti negali, o juo labiau greitai padaryti, nes šalis turėtų mažų mažiausiai peržiūrėti Europos sutartis ir atsisakyti laisvo darbo jėgos judėjimo. Jūs manote, Britanija sugebėtų tai padaryti? Jjuokaujate. Britanija net nesugeba išsiaiškinti su tais, kurie jau užrakinti belangėse: per ketverius metus Britanijoje 20 mln. svarų buvo permokėta kaliniams, kurie gaudavo pašalpas, į kurias neturėjo teisės, nes niekas nesugalvojo sistemos, kaip pradėjus išmokas, jas galima būtų nutraukti. Tai viskas iš tų dviejų laikraščių. Vienos dienos. Kad nemanytumėt, kad mes tik Lietuvoje mokame padaryti betvarkę.
Ir dar dvi naujienos iš mylimo Britanijos nacionalinio transliuotojo (mylimo, nes jis, tikiuosi, man mokės pensiją – tikiuosi, nes nežinau, kas ateis anksčiau, ar mano pensijos amžius, ar BBC pensijų fondo bankrotas).
Pirmoji: BBC bandė išsiaiškinti, kodėl paties transliuotojo buvo atšaukta tiriamoji laida apie Anapilin išėjusį ir masine pedofilija kaltinamą laidų vedėją Jimmy Savile. Aiškinimasis transliuotojui kainavo 2 mln. svarų sterlingų (virš 8 mln. litų) – kartoju, ši suma yra susijusi tik su aiškinimusi, kodėl iš eterio dingo tik viena laida, paties vedėjo pramogų su vaikais tyrimais ir kelių dešimtmečių piktnaudžiavimo istorijų naršymas kainuos teisėsaugai kelis, keliolika arba keliasdešimt kartų brangiau.
Tuos du milijonus kainavo nepriklausomo tyrėjo paslaugos ir išlaidos advokatams, apklausiant 20 žmonių. Po šimtą tūkstančių svarų apklausiamam žmogui. Ne jūs vienas, skaitytojau, galvojate, kad norint sužinoti, kodėl laida nuimta, reikėtų paklausti to asmens, kuris buvo už tą laidą tiesiogiai atsakingas. Pusvalandžio darbas. Bet BBC nieko nedaro paprastai, jei galima padaryti sudėtingai. Antroji naujiena: kai kurie BBC darbuotojai Londone persikėlė į naują didžiulį pastatą (projekto vertė: virš milijardo svarų, net neklauskit, kiek čia litų, nes suskaičiuoti nebeįmanoma, visame pasaulyje tiek litų nebus), tačiau persikėlę ten pajuto ryškų mikrobangų krosnelių trūkumą.
Nuo karšto maisto priklausomi darbuotojai, užuot rengdami programas, išsirikiuoja į eiles, kartais iki 15 žmonių vienas paskui kitą, ir laukia šildytis savo dubenėlių ir plastmasinių indelių, atneštų iš namų su mėgstamu etniniu maistu. Kai kurie pietų ritualui užsiima eilę jau vienuoliktą valandą iš ryto – tai yra, maždaug pusvalandį po to, kai baigiasi rytinis kavos gėrimas su bulvių traškučiais ir šokolado batonėliais. Vadovų atsakymas?
Sukurta darbo grupė „Project Microwave“ (Projektas Mikrobanga), kuri, mes galime būti tikri, parengs detalų planą, kaip susidoroti su krosnelių trūkumu, nepraeis nė poros metų. Aš nejuokauju, tas projektas tikrai taip vadinasi. Gruodžio 17 d. The Daily Telegraph, 9 puslapis.
Tai jums Britanija visame savo gražume. O jūs dar klausiate, kodėl aš mečiau tokį darbą ir grįžau į Lietuvą. Todėl, kad čia man nė krosnelių nereikia – aš valgau kur noriu, kada noriu, ir visas maistas jau būna pašildytas iki optimalios temperatūros.
Dar vienas dalykas, kol nepamiršau. Nusipirkęs eglutę (labai pavėlinau šiemet, todėl man liko tik tokia, kurios kiti neėmė – pardavėja sakė, kad tų labiau pūkuotų atveža nedaug, nes jas mažai perka, pagalvojau, kad jei dar mažiau veš, jas dar mažiau pirks), važiavau per tamsų miestą ir prisiminiau eilėraštį, kurį, be jokios abejonės gerai žinote. Na, bent jau mano kartos žmonės.
Eglutė skarota, eglutė žalia
Meškutė gauruota ją lanko šile.
Jos liekną kamieną stuksena geniai,
Naujų metų dieną ją puoš mokiniai.
Tai prašau, sakykit man dabar, kas blogai su šiuo eilėraščiu? Čia ne kokio savamokslio nepripažinto grafomano, čia pokario poeto Kosto Kubilinsko, kurio eilėmis visa mano vaikystė apsmaigstyta, kaip šalčio gėlėmis ir karpytomis snaigėmis.
Su eilėraščiu blogai yra tai, kad mokiniai (arba kiti suinteresuoti asmenys) eglutes puošia ne Naujųjų Metų dieną. Eglutė turi būti papuošta žymiai anksčiau. Sausio pirmąją niekas ir niekada eglutės nepuošė, bet vis tiek šis eilėraštis mums vaikystėje buvo siūlomas, tikintis, kad nepastebėsim ir nekelsim bangų, ir viskas kaip nors nuslys.
Kodėl pateikiau šį pavyzdį? Taip padariau, nes norėjau palinkėti pastabumo ir akylumo jums visiems. Nepatariu tikėti negalvojant, visada geriausia patiems pasitikrinti, ar sutampa galai ir ar tekstas skamba protingai (pavyzdžiui, kai skaitote mano tekstus, visada klauskite savęs: ar prasmingai čia skamba autoriaus argumentacija ir ar įtikina jo emocijos). Tai galioja ir tuomet, kai jums nori ką nors parduoti, ir kai skambina telefoniniai sukčiai, ir kai vidinis balsas kužda padaryti ką nors neprotingo, pavyzdžiui, po avarijos nuvažiuoti iš įvykio vietos, tikintis, kad gal kaip nors. Įjunkite kritišką protą, ir viskas bus gerai.
Dėkui, kad perskaitėte visą skiltį iki galo. Dabar jau galite eiti ruoštis šventei, kloti baltas staltieses ir laukti su mylimiausiais žmonėms stebuklingo Kalėdų ryto.
