Svarbiausiu laimėjimu net patys užsienio politikos kūrėjai, ko gero, vadintų NATO aukščiausiojo lygio susitikimą Čikagoje, kuris Lietuvai iš tiesų buvo ypač sėkmingas – pasiekta viskas, ko mūsų šalies diplomatija galėjo tikėtis.
Čikagos susitikime pritarta NATO oro policijos misijos tęsimui Baltijos šalyse, palaimintas ir Energetinio saugumo centro Vilniuje virtimas NATO kompetencijos centru. Lietuvos interesus atitiko ir globalesni Šiaurės Atlanto aljanso sprendimai – pavyzdžiui, dėl raketinio skydo kūrimo.
Didžiausia Lietuvos užsienio politikos nesėkmė šiais metais, be abejo, buvo žlugusios ilgametės pastangos, kad Lietuvai būtų patikėtas Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos pirmininko postas.
Mūsų šalies diplomatas D. Čekuolis pralaimėjo rinkimus tuomečiam Serbijos užsienio reikalų ministrui V. Jeremičiui.
Bet net ir šis pralaimėjimas turi teigiamų pusių. Pirmiausia, reikia pripažinti, prieš Lietuvą kovojo ne tiek Serbija ir V. Jeremičius, kiek Rusija. Todėl jėgos tikrai buvo nelygios.
Nelygūs buvo ir finansiniai ištekliai, kuriuos Lietuva ir Serbija skyrė šiam tikslui. Bet visos JT Generalinės Asamblėjos balsavime pralaimėta garbingu rezultatu 85:99.
Be to, įrodyta, kad mobilizuota Lietuvos diplomatinė tarnyba ir be papildomų milžiniškų lėšų skyrimo gali būti pajėgi sėkmingai veikti ieškodama sąjungininkų tarptautinėje arenoje.
Įsiminė ir nedažnas nestandartinės Lietuvos diplomatijos pavyzdys sprendžiant Ukrainos krizę.
Daugeliui Europos šalių boikotuojant aukščiausiojo lygio susitikimą Ukrainoje, Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė ryžosi tokiam boikotui nepritarti ir su V. Janukovyčiumi susitikti Kijeve. Tiesa, tik tada, kai gavo Ukrainos prezidento sutikimą pirmiausia ligoninėje aplankyti kalinamą opozicijos lyderę J. Tymošenko.
Taip pavyko nušauti net tris zuikius. Lietuva pasipriešino Ukrainos izoliavimui, kurį laiko neatitinkančiu mūsų šalies interesų, tačiau kartu pasiuntė patį aiškiausią signalą ir europinių normų nepaisantiems Ukrainos lyderiams.
Maža to, dar kartą įtvirtintas ir Lietuvos, kaip galimos dialogo tarp visos Europos Sąjungos ir Ukrainos tarpininkės, vaidmuo.
Tačiau apibūdindamas 2012 metus Lietuvos diplomatijai turbūt pasakyčiau taip: neapsisprendimo ir blaškymosi metai.
Drįsčiau teigti, kad Lietuvos diplomatija taip ir neapsisprendė nei dėl santykių su Rusija, nei su Baltarusija, nei su Lenkija aiškios krypties.
Neapsisprendimą dėl santykių su Lenkija geriausiai apibūdina D. Grybauskaitės sugalvota susitikimų su šios valstybės vadovais „pauzė”. Kad ir ką aiškintų Prezidentūra, tokia pauzė reiškia viena: nežinome, ką daryti, todėl geriausia nedaryti nieko.
Panašiai ir dėl santykių su Baltarusija. Kai pavasarį ES sprendė dėl naujų sankcijų Minsko režimui, Lietuva tarsi stovėjo nuošalyje.
Svarbiausia, pasak viešai prasitarusios buvusios Seimo pirmininkės I. Degutienės, buvo „kalbėti vienu balsu su ES”, o tiksliau neužimti jokios pozicijos. Nors tuomet kiekviena ES šalis gynė savo pozicijas: Latvija ir Slovėnija dėl verslo interesų sankcijoms priešinosi, kitos šalys ragino jas labiau griežtinti.
Aiškios pozicijos Baltarusijos atžvilgiu neturėjimas ypač išryškėjo kilus skandalui dėl vadinamojo meškiukų desanto Baltarusijoje. Tuomet net Lietuvos pareigūnai puolė prieštarauti vienas kitam ar net painiotis savo pačių žodžiuose.
Santykiai su Rusija 2012-aisiais iš esmės virto santykiais su „Gazprom”.
Kad ir kaip vertintume viešą karą su Lietuvą iš tiesų smaugiančiu Rusijos dujų monopolininku, dvišaliai santykiai tikriausiai turėtų turėti ir daugiau aspektų. Bet Lietuva kokių nors iniciatyvų šia linkme tikrai nerodė. Ir atrodo, kad vėl dėl apsisprendimo, ko mes iš tikro siekiame, stokos.
Tačiau svarbiausiu trypčiojimo vietoje ir neapsisprendimo pavyzdžiu laikyčiau Lietuvos poziciją Europos Sąjungos atžvilgiu.
Šiuos metus iš tiesų galima vadinti istorinių lūžių ES metais. Bet ar kas nors galėtų tvirtai pasakyti, ar mes už tolesnę integraciją ir ES virtimą Jungtinėmis Europos Valstijomis?
Tiek vienu, tiek kitu atveju būtų gerai jau dabar žinoti ne tiktai labai aiškų atsakymą. Reikėtų jau dabar ypač aktyviai veikti ta linkme, kurią renkamės.
Pavyzdžiui, jeigu pritariame tolesnei integracijai, jau seniai svarbiausiu prioritetu turėjo tapti kuo skubesnis (jau 2014-aisiais) euro įvedimas ir aktyvus dalyvavimas vadinamojoje branduolio grupėje.
Jei mes prieš tolesnę integraciją, gal galima ieškoti bendrų sąlyčio taškų su britais ar čekais. Juo labiau kad tvirtai neapsisprendusių yra ir daugiau.
Paprastas plaukimas pasroviui ir dairymasis, kur čia mus nuneš (būtent taip bent iš šalies šiemet atrodė Lietuvos pozicija), tikrai nėra geriausias valstybės interesų gynimas.
Tad tiek naujajai Vyriausybei, tiek ir šalies diplomatijai apskritai naujaisiais metais būtų galima palinkėti aiškiau suformuluoti pirmiausia tai, ko kiekvienoje srityje siekiama. Ypač kalbant apie vienadienius tikslus, o ne apie ilgalaikę perspektyvą.
