Net nežinau, kokie turėtų būti namai. Ar tas pirminis, pirmapradis – tėvų gūžtos – įvaizdis yra tikresni už vėlesnius namus, už tuos, kuriuos patys susikuriame? Galbūt mes tik kartojame, klonuojame tų, pirmųjų namų įvaizdį, tobuliname, dailiname jį, bet taip niekur nuo jo ir nepabėgame? Iš karto pakvimpa rojaus sodu, gimda, Freudu ir tai man nė velnio nepatinka.
Kad ir kaip būtų, gyvenau daugybėje vietų, ir visą laiką jaučiausi taip, tarsi laukčiau, kad štai rytoj ar poryt ar po savaitės, po mėnesio, po metų reiks vėl viską susikrauti ir nešdintis ir keliauti, ir ieškoti, ir net nežinia ko. Vietos, sąvokos, būsenos – vienaip ar kitaip, miglotos, bet svarbios, kartais gal net svarbiausios stotelės - namų.
Draugė iš Austrijos klausia – kalbi apie namus, o ką tau tie namai reiškia? Tiesą sakant, nelengva suformuluoti. Kraujo ryšiai atsitiktiniai ir pamėkliški, pastatai griūva, dega, užsiima prostitucija, užsikrečia visom įmanomomis ligomis, tik ne ištikimybe.
Namai, ko gero, tokios neypatingos, tokios vos pastebimos ir drovios smulkmenos, kad iš pradžių, kai jas imi vardinti, pasijunti labiau keistai, nei jaukiai.
Štai iš ryto girdžiu, kaip kaimynas gremžia apšalusį, apsnigtą automobilio stiklą, žinau, ką jis jaučia, kaip jis keikiasi, kaip sėsdamas į salono dusliai padaužys vienas į kitą sunkius batus, Jolanta iš virtuvės šaukia ar sumalti kavos, ir greitai užuodžiu skrudintų pupelių kvapą, paskambina Edvardas ir paprašo pavėžėti iki autoserviso, Jūratė džiaugiasi užėmusi trečiąją vietą turnyre, iš skrudintuvo duona iššoka būtent taip, o ne kitaip, nes šis, konkretus spragtelėjimas pilnas asmeniškumo, atsimena tuos rytus, kai norėjosi į pagalbą kviestis visus šventuosius ir tas akimirkas, kai gyvenimas atrodė visai neblogas sumanymas; pasaulis, pilnas atpažįstamų garsų, kvapų, gestų, kuriuos matau, kuriuos pats atlieku, sukuriu, atkartoju, o jie savo ruožtu sukuria mane, atlieka, atkartoja, pratęsia, tai ir yra namai, jausmas, kuris tave atpažįsta, kurį tu atpažįsti, ir dažniausiai suprati, koks jis svarbus tik tada, kai to netenki, kai kur nors išvyksti iš jau įprastos aplinkos, ir ko gero, tai net nelabai susiję su konkrečia vieta, tai labiau susiję su rutina, kurią susikuri, su būsena, kuri tave patvirtina, kurioje jautiesi jaukiai ir saugiai, tai nebūtinai turi būti šalis kur miega kampuos didvyriai, ko gero, ir visi šios žemės augintiniai kad ir kur jie būtų mėgina iš panašių, iš asmeninių smulkmenų išauginti savo namus, nes galiausiai, kas gi yra mūsų gyvenimas, jeigu ne mielas, keistas, laikinas įprotis būti.
Vysbadene (Vokietija), vaikštinėdamas tuose miesto kvartaluose, kuriuose, jeigu ne automobiliai, galėtum ramiausiai filmuoti devynioliktojo amžiaus pabaigą, pastebėjau keistą dalyką.
Prie kai kurių namų durų į šaligatvius įmontuotos gelsvos, aukso spalvos lentelės. Nedidukės, kokie 20 ir 20 centimetrų. O gal dar mažiau. Pasilenkęs perskaičiau, kad čia gyventa žmonių, kuriuos karo metu išvežė į koncentracijos stovyklas ir iš jų jie niekad nebegrįžo. Pasirodo, tai Vokietijoje vyksta jau keletą metų – prie tokių namų įmontuojamos lentelės su įrašytais gyventojų vardais ir pavardėmis, gimimo ir mirties metais. Smulkmena, bet kokia ji svarbi.
Eidamas per lapkritį švenčiantį miestą galvojau - man šios lentelės padarė didesnį įspūdį už tuos monstriškus paminklus, kurie labiau gąsdina ir slegia, nei kelia žmogišką atjautą ar teisingumo ir jaukumo ilgesį šiame pasaulyje. Galbūt kada nors ir Vilniuje, ir kituose Lietuvos miestuose atsiras tokios lentelės. Galbūt. Namai, tiksliau, namų būsena kuriasi sunkiai, pamažu, kartais netgi skausmingai. Bet ji egzistuoja, ji rusena kiekviename iš mūsų, tereikia ją išleisti iš tamsos, prisileisti, ir ji prieina, vizgina uodegą, atpažįsta, ir galim pasijusti truputį odisėjai, kuriuos atpažino namai.
