„Neįsivaizduojate, koks nuostabus jausmas kartu su šeimos nariais sėsti prie Kūčių stalo“, – sakė su lrytas.lt žurnalistu slaptoje vietoje susitikusi L. Stankūnaitė. Kriminalinės policijos biuro pareigūnų saugoma jauna moteris pripažįsta su didžiausia viltimi laukianti dienos, kai pagaliau išnyks jai ir vaikui pavojų keliančios grėsmės ir jos abi galės gyventi įprastą gyvenimą.
Už tai, kad pagaliau gyvena su savo vaiku, ji sako esanti nepaprastai dėkinga visiems ją supratusiems ir palaikiusiems žmonėms – teisinės valstybės pamatus apgynusiems policijos, prokuratūros pareigūnams, faktais, o ne šmeižtu bei kliedesiais patikėjusiems teisėjams, draugams ir tiems, kurie aukojo pinigus, kad ji galėtų pasisamdyti vieną geriausių Kauno advokatų.
– Kokie šie metai buvo jums ir jūsų dukrelei? Ką jaučiate viena kitai, kai po tiek laiko trukusio išsiskyrimo pagaliau esate kartu? Kaip sutikote didžiausią metų šeimos šventę – šv. Kalėdas?
– Šie metai mums buvo išties spalvingi, nudažyti įvairiausiais išgyvenimais ir jausmais. Galiu pasakyti, kad visi patirti išgyvenimai mūsų tarpusavio ryšį tik sustiprino, esame kaip niekad artimos viena kitai. Buvo žmonių, kurie norėjo ir darė viską, kad mano vaikas neapkęstų manęs, net nenorėtų žiūrėti į mano pusę. Tačiau jų pastangos nuėjo veltui, šalia savęs turiu mylimą ir mylinčią dukrelę.
Šv. Kalėdas sutikome kaip ir dauguma Lietuvos žmonių – šeimos rate. Susirinkome visi brangiausi žmonės – aš su dukrele ir mano tėvai. Atsivežėme ir senelių dovanotą triušę Vakarę, tapusią brangiu mūsų šeimos nariu.
– Šie metai iš esmės pakeitė jūsų gyvenimą, per gana trumpą laiką įvyko tiek daug pokyčių. Ar jau spėjote po visko atsigauti?
– Pamažu grįžtame į normalaus gyvenimo vėžes, tačiau prireiks ne vienerių metų, kad pamirštume tą baisų košmarą, kurį diena iš dienos teko išgyventi šešerius metus. Niekam, net ir pačiam pikčiausiam priešui nenorėčiau palinkėti to, ką patyriau aš ir mano vaikas.
Prievartinis mamos ir dukters atskyrimas, paremtas tik šmeižtu ir kliedesiais, ilgam atimta teisė apsiginti, išsakyti savo nuomonę... Mano gyvenime tai buvo tamsiausias periodas, trukęs ne vienerius metus. Laimei, triumfavo teisingumas ir visas šis košmaras pagaliau baigėsi.
– Pripažinkite, ar per praėjusias šv. Kalėdas tikėjote, kad jau po metų galėsite jas švęsti su pačiu brangiausiu žmogumi – dukra?
– Iš tiesų galvoje sukosi įvairiausios mintys, tačiau širdies gilumoje tikėjau, kad vis tiek susigrąžinsiu savo dukrytę, tik neįsivaizdavau, kada tai bus.
Sunkiausia buvo išgyventi periodą, kai teismui paskelbus, kad mano vaikas turi gyventi su manimi, buvo vengiama vykdyti šį teismo sprendimą. Prisidengiant įvairiais pretekstais, globėjos ir jos aplinkos sukeltomis kliūtimis, galų gale – Garliavoje prie jų namų susirinkdavusia žmonių minia...
Praėję metai buvo permainingas laikotarpis, teko daug ką patirti ir išgyventi – neištesėtus pažadus, atsainų valstybinių institucijų požiūrį į savo darbą, teko regėti daugelio valdininkų baimę vykdyti savo pareigas. Gaila, tačiau beveik visi jie drebėjo prieš Garliavos minią ir tuometę mano dukrelės globėją.
– Kaip pavyko išgyventi tą nežinios ir nerimo kupiną periodą? Kas jums padėjo – tvirtas charakteris, optimizmas, meilė savo vaikui?
– Visada, o ypač pačiomis sunkiausiomis akimirkomis, šalia būdavo mano tėvai. Jie kiekvieną dieną skambindavo ir palaikydavo visuose sprendimuose. Taip pat turėjau artimų draugų, kurie mums su dukrele visapusiškai padėjo, pradedant buitiniais rūpesčiais, baigiant moraliniu palaikymu.
Išsilaikyti ir nepalūžti labiausiai man padėjo meilė dukrelei ir tikėjimas. Jie neleido nė minutei pasiduoti ir atsisakyti pagrindinio gyvenime siekio – auginti savo dukrytę.
Taip pat noriu kuo nuoširdžiausiai padėkoti visiems, padėjusiems man atgauti savo vaiką. Pirmiausia – savo pareigas vykdžiusiems policijos pareigūnams ir prokurorams, teisėjams, kurie patikėjo faktais, o ne kliedesiais bei skleistu šmeižtu. Taip pat – visiems mane morališkai palaikiusiems draugams, buvusiai advokatei ir svetimiems žmonėms, paaukojusiems pinigų, už kuriuos galėjau pasisamdyti vieną geriausių Kauno advokatų Gintarą Černiauską.
Tai ne tik puikus teisės profesionalas, bet ir žmogus iš didžiosios raidės. Iš jo visada sulaukdavau palaikymo, padrąsinimo, jis sustiprino tikėjimą, kad tas košmaras turi kada nors baigtis.
Taip pat visą gyvenimą liksiu dėkinga ir antstolei Sonatai Vaicekauskienei, kuriai teko iš tiesų nelengva užduotis – atlaikyti nežmonišką spaudimą ir pasiekti, kad teismo sprendimas būtų įvykdytas – man būtų grąžintas mano vaikas.
Tai žmonės, kurie daug kuo rizikuodami stojo ne į minios, bet į teisingumo pusę, neleido įsivyrauti chaosui ir apgynė teisinės valstybės pamatus. Taip pat esu dėkinga politikams ir žurnalistams, padėjusiems apginti teisingumą.
– Ar tam tikromis akimirkomis nebuvote praradusi vilties, kad ši istorija gali niekada nesibaigti?
– Pripažinsiu, buvo visko – ašarų, nevilties, baimės, visko su kaupu. Per ilgus metus kovodama dėl teisės auginti dukrelę patyriau įvairiausių skaudžių ir nelengvų išgyvenimų. O dabar norisi kalbėti apie gražius dalykus ir pasidžiaugti savo dukrelės pasiekimais, o ne prisiminti mus ilgus metus lydėjusį siaubingą košmarą.
– Kai susigrąžinote dukrą, ar daug pastangų reikėjo įdėti atkuriant įprastus mamos ir vaiko santykius?
– Mus siejantis ryšys niekada nebuvo nutrūkęs, kad ir kokios buvo dedamos pastangos norint tai padaryti. Vaiko ir mamos meilė visada buvo, yra ir bus stipresnė už kitus dalykus. Stipresnė už pyktį, už neapykantą, hipnozę, šmeižtą ir visus kitus dalykus, ką mano mažylei teko patirti.
Galiu pasakyti, kad šis košmaras mūsų ryšį tik dar labiau sustiprino. Kad ir kaip buvo stengiamasi vaikui įteigti, kad jis gyvenime nenorėtų eiti pas mamą, nugalėjo aukštesni jausmai – vaiko ir mamos meilė.
– Kai susigrąžinote vaiką, teko beveik nuo nulio kurti buitį, pirkti drabužius, o vėliau ir mokyklai skirtas priemones, ruošti dukrą naujiems mokslo metams. Kaip pavyko visa tai padaryti, kas jums padėjo?
– Iš tiesų buvo nelengva. Labai pagelbėjo geri ir rūpestingi draugai, jų dėka mes su dukrele buvome viskuo aprūpintos – pradedant pasiruošimu mokyklai, baigiant visa buitimi, kuri būtina visaverčiam vaiko gyvenimui.
Dėl mums grėsusio ir tebegresiančio pavojaus, kai kurių žmonių neapykantos esame saugomos valstybės. Todėl neturėjome galimybės kaip visos šeimos nueiti į prekybos centrą ir įsigyti būtinų daiktų. Jų įsigyti mums padėjo draugai.
Pamenu, buvo toks nutikimas – mokyklinę kuprinę dukrelei teko išsirinkti „nuotoliniu“ būdu. Draugai prekybos centre telefonu fotografavo visas ten buvusias kuprines, nuolat žiūrėjo, ar neateina apsaugininkai, o nuotraukas man siuntė elektroniniu paštu. Jie nupirko tą kuprinę, kurią išsirinko mano vaikas.
– Tikriausiai jūsų vaikas neišvengiamai užduoda klausimų apie Garliavos įvykius ir jūsų šeimos dramą. Ar dukra jau atsigavo po viso to, ką jai teko patirti?
– Šia tema su dukrele nekalbu. Tačiau būna akimirkų, kai ji pati ima apie tai kalbėti, vaikas tiesiog nori išsipasakoti. Tada ją tiesiog išklausau. Įsivaizduoju, ką vaikui teko patirti gyvenant aplinkoje, kurioje nuolat būdavo skiepijama neapykanta mamai. Žinau ir tikiu, kad laikas ir tarpusavio meilė mažoje širdelėje išgydys tas žaizdas, kurias paliko pikti žmonės.
– Ko norėtumėte palinkėti žmonėms, kurie vis dar abejoja teismo sprendimu, konstatavusiu, kad jokios pedofilijos nebuvo, o visa ši istorija – paremta tik šmeižtu ir kliedesiais?
– Palinkėčiau jiems greičiau susitaikyti su tiesa. Tiesa yra viena, kad ir kokia skaudi, nemaloni ar neteisinga ji kažkam atrodo. Tiesiog tiems, kurie anksčiau tikėjo ar iki šiol tiki skleistais pramanais, norėčiau palinkėti susitaikyti su realybe ir patiems sau prisipažinti, kad jie klydo. Taip pat – širdyje atsiprašyti savo brangiausių žmonių netekusių šeimų, nušauto teisėjo Jono Furmanavičiaus, nužudytų Andriaus Ūso ir Vaido Milinio artimųjų. Pati išgyvenau brangiausio žmogaus – sesers Violetos netektį, todėl puikiai suprantu šių šeimų skausmą.
– Kaip įsivaizduojate savo ir dukrelės ateitį? Tikriausiai nesiruošiate visą laiką gyventi saugomos Kriminalinės policijos biuro pareigūnų?
– Matau, kad teisybė pagaliau triumfuoja, teismas konstatavo, jog jokios pedofilijos nebuvo. Dabar teisėsaugininkai turi užbaigti kitus ikiteisminius tyrimus, bylas atiduoti teismui. Šie procesai juda gana sparčiai, tad tikiu, kad artimiausiu metu visoje šioje istorijoje bus padėtas galutinis taškas ir kaltieji atsakys pagal įstatymą.
Su didžiausia viltimi laukiu dienos, kai nebeliks grėsmių man ir mano dukrelei, dėl kurių šiuo metu esame saugomos. Būdama visiškai nekalta tikrai neketinu kažkur bėgti ar slėptis. Turiu įgijusi profesiją, kuriu ateities planus, tad mes tikrai nepražūsime. Išnykus pavojui, nuo kurio mus saugo pareigūnai, gyvensime normalų, laimingą mamos ir dukros gyvenimą.
