Režisierius neišsigando, sutiko fotografuotis. Fotosesijos dieną viešnia stebėjo Oskarą. Staiga ji kaip paukštis suspurdo, pakilo iš vežimėlio, kiek tik galėjo, įsikabino į režisierių, įsitvėrė ir pradėjo bučiuoti, glostyti menininką. Geras dešimt minučių mergaitė seilėjo režisierių, o jis kantriai buvo šalia.
O. Koršunovas nuščiuvo nesitikėdamas tokios reakcijos, apie tokią nebuvo perspėtas. Visi bijojo šio susitikimo, tačiau pasirodo, nebuvo ko. Jį taip įkvėpė pažintis su Auguste, kad po metų menininkas sukūrė spektaklį apie neįgalią merginą.
Susitikimo vaisius – spektaklis
Augustei kompleksinė negalia – protinis atsilikimas, raidos sutrikimas, autizmo požymiai. Ji daug gestikuliuoja, savo mintis reiškia judesiais. Teatrališka kaip pantomimos aktorė. Susitikimas su režisieriumi jai teikė labai daug džiaugsmo.
Visus nustebino švelnus Augustės elgesys, ji su nepažįstamais žmonėmis dažnai būna agresyvi, pikta. Švelnumą mergina paprastai rodo tik mamai.
Ji buvo išpuošta – mama aprengė Augustę baltu kostiumu, dailiai sušukavo, pakvėpino savo kvepalais.
Režisierius ilgai gyveno susitikimo emocijomis. Beveik po metų teatrai ėmė rodyti spektaklį „Miranda“. Du pagrindiniai spektaklio veikėjai – tėvas ir jo neįgali dukra, kuri svajoja tapti baleto šokėja.
„Algojimo“ vadovė A. Stančikienė įsitikinusi, kad spektaklis – O. Koršunovo ir neįgaliosios Augustės susitikimo vaisius.
Tapo kaire koja
Kita įkvepianti projekto „neGalios nePaliesti“ fotosesija – Vytauto V. Landsbergio ir Izidoriaus, berniuko, sergančio cerebriniu paralyžiumi. Fotografas A. Aleksandravičius labai norėjo, kad greta jųdviejų būtų ir arklys. Rašytojas gerai žinomas dėl arklio Dominyko istorijų.
O ir Izidorius mėgo jodinėti, džiaugėsi hipoterapija – gydymu, kai įtemptą kūną atpalaiduoja jodinėjimas.
Fotosesija vyko Anykščiuose, Arklių muziejuje. Būdamas ir tėtis, ir senelis V. V. Landsbergis susidomėjo Izidoriaus atvirumu, gebėjimu dalytis džiaugsmu.
Susitikimo įkvėptas V. V. Landsbergis su dukra Londone surengė labdaringą koncertą Anglijos lietuviams. Surinktus pinigus skyrė fondui.
„Sakė, kad jam tai svarbu ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo vaikų, kad nukreiptų juos teisingu keliu“, - pasakojo A. Stančikienė.
Dabar režisierius kuria filmą apie paralyžiuotą mergaitę, vardu Vaineta. Ji ypatinga tuo, kad nevaldydama rankų išmoko tapyti kaire koja. Vainetai - sunki cerebrinio paralyžiaus forma.
Tikimasi, kad filmas pasirodys kitų metų gruodį.
Norėjo tapti dviratininku
A. Aleksandravičiui sėkmė nusišypsojo nufotografavus Šešuolėlių dvaro savininką ir į komą panirusį uteniškį. Raimondo Petrausko ir Normanto nuotrauka laimėjo didįjį prizą Baltijos šalių fotografijos konkurso „Baltic Photo Contest 2011“ portreto kategorijoje. Fotografui buvo suteiktas geriausio Baltijos šalių portretisto vardas.
R. Petrauskas vaikams, turintiems sunkią negalią, ir jų šeimoms dovanojo poilsį savo dvare. Norėjo, kad visi pasijustų dvarininkais. Savaitę trukusioje stovykloje ir buvo sukurta minėta fotografija.
Mamos buvo skrybėlėtos, išdidžiai vaikščiojo parko alėjomis. Į dvarą koncertuoti atvažiavo Raigardo Tautkaus Kauno šampaninis choras.
Berniukas nuotraukoje vardu Normantas. Jo istorija – ypatinga. Jis buvo stiprus ir aktyvus sportuojantis paauglys, svajojo būti dviratininku. Berniukas su treneriu ir kitais būsimais sportininkais keliu važiavo dviračiais, kai į vaikų koloną rėžėsi tarpusavyje lenktyniavę automobiliai.
Du vaikai po avarijos liko neįgalūs, du žuvo vietoje, kiti sužeisti mažiau. Vienas iš sunkiai nukentėjusių buvo Normantas. Jis paniro į komą. Iki šiol vaikas nereaguoja į aplinką.
Maža tikimybė, kad Normantas bus toks, kaip prieš avariją. Jo motina Saulė nepraranda vilties. Ji tiki, kad vaikas viską supranta – kalbina jį ir rūpinasi juo.
Vietoj pyrago – pienas
Prie negalios paliestų vaikų prisilietė ir vyresniosios kartos garsenybės. Vienas jų – aktorius Donatas Banionis.
Paprašytas dalyvauti fotosesijoje D. Banionis spyriojosi: „Ką čia prisigalvojat, mane seną, susiraukšlėjusį fotografuoti? Negi nėra jaunesnių? Aš po ligos, aš labai liūdnas.“ Fotosesijos rengėjai patikino – fotografuos ne raukšles, o draugystę.
Įkalbėjo menininką. Sakė, kad berniukas, kuris ateis pas maestro į svečius, irgi moka liūdėti. Auktumas – svajotojas, dažnai žiūri į tolį, savyje saugo tik jam vienam žinomą išmintį.
Auktumui - autizmas. Jis nekalba, fotosesijos metu jam buvo 8, dabar – apie 10 metų.
Atrodė, kad susitiko du išminčiai – kiekvienas su savo pasauliu.
Fotografas A. Aleksandravičius nupirko pyrago. Tačiau Auktumas nevalgė. Autistai turi savotiškų maitinimosi įpročius. Kai kurie valgo tik žalios spalvos arba tik vienu būdu pagamintą maistą.
Auktumas nevalgė kramtomo maisto, bet labai mėgo pasaldintą pieną. Mama fotomodeliui bėgo jo pirkti, dėti ant stalo kaip vaišes, kad Auktumas susikauptų ir klausytųsi, kokia išmintimi su juo dalijasi D. Banionis.
Maestro pasakojo apie pyragą, duoną, kaip juos kepti.
Tai buvo laikas, kai jis gedėjo savo išėjusios žmonos. Pasaulio malonumais nebesižavėjo. Po susitikimo su Auktumu aktorius atrodė laimingas.
Netrukus jis priėmė kvietimą filmuotis seriale bei filme.
Liovėsi šokti
Miglė – autistė. Labai sunkiai priima nepažįstamus žmones. Norėdami apsaugoti save, tokie vaikai paprastai būna agresyvūs. Taip, kaip mažas katinėlis ginasi nuo šuns – šnypščia, šiaušiasi – taip ir autistai vaikai. Ne todėl, kad patys pyktų, bet kad jaučia agresiją iš aplinkos.
Šokėja Eglė Špokaitė pradėjo rodyti Miglei balerinų sukneles, persirengė, ėmė šokti. Miglė puolė prie šokėjos kojų, gnaibė jas, kando, o Eglė tiesiog šypsojosi ir nereagavo. Netrukdė Miglei ją prisijaukinti.
Jų bendrystė baigėsi nušvitimu, kuris matėsi fotografijoje. Eglė nebešoko, Miglė labai norėjo glaustytis ir glostyti baleriną.
„Dideli žmonės būdami menininkai yra išlaikę vaikišką jautrumą ir nustebimą. Iš pradžių vaikai į juos žiūrėjo kaip į tradicinius suaugusiuosius – apšalusius, surambėjusius. Paskui atpažino, pamatė grožį suaugusiuose žmonėse. Suaugusiems buvo smagu rasti draugą, tokį patį, kaip ir jie“, - kalbėjo „Algojimo“ vadovė.
E. Špokaitės gyvenimas tęsiasi ne Lietuvoje, ji ištekėjo už chemijos mokslų daktaro ir menininko Dainiaus Mačikėno ir gyvena Bostone. Vyras ją įsimylėjo fotografuodamas. Galbūt prie meilės prisidėjo ir ši A. Aleksandravičiaus fotografija su Migle?
Padovanojo suknelę
Andrėjai – Dauno sindromas, per fotosesiją jai buvo 3 metukai. Su Juozu Statkevičiumi ji susitiko dizainerio namuose.
Mergaitei labai rūpėjo kedenti visus blizgius audinius, Juozas leido žaisti spalvotomis juostelėmis, karoliukais. Jai kūrėjo namai buvo didelis žaidimų kambarys. Ten buvo pridėta to, ko labiausiai norisi mažoms mergaitėms.
Nuotraukoje ji pati – tarsi maža lėlė.
J. Statkevičius fotosesiją prisimena su dideliu džiaugsmu ir giedromis emocijomis. Dizaineris mažajai viešniai padovanojo savo sukurtą suknelę.
Vaistai nuo vėžio ir kelionė į Marsą
Atlikėjas Marijonas Mikutavičius nuoširdžiai sutiko nusifotografuoti projektui „neGalios nePaliesti“. Išgirdo, kad gaus žavią damą į porą. Buvo daug emocijų.
Susitikus fotosesijai už Marijoną mergaitei reikalingesnis atrodė paspirtukas, kurį pamatė netoliese.
Nuotrauka iškalbinga. Atlikėjas savo ranka tarsi matuoja Urtės ūgį, ją glosto. Urtė fotografijoje – pati svarbiausia dama, pati gražiausia pasaulyje princesė. Svajonių jaunikis lūpas paruošęs bučiniui, o ji nusisukusi ir papūtusi lūpeles – nesibučiuos.
3 metų mergaitė ištirpdė sunkumus, atvėrė atlikėjo jautrumą, širdingumą, tėviškumą.
Urtė turi genetinį chromosominį sutrikimą, mergaitei neauga galūnės. Dabar Urtei penkeri.
Ji vilnietė. Ne tik Marijono, bet ir savo tėčio, buvusio švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus širdį suminkština.
Marijonas ant daugybės nuotraukų pasirašė autografą, kad atvirutės su jo ir Urtės nuotrauka būtų dar geidžiamesnės. „Jis nežiūrėjo į Urtę kaip į kitokį vaiką, jam buvo gražus Urtės trapumas ir mažumas. Norėjosi apkabinti, bučiuoti, myluoti, bet nenustelbti blogąja prasme“, - kalbėjo „Algojimo“ vadovė A. Stančikienė.
Ar šis susitikimas kiek nors pakeitė atlikėjo gyvenimą? „Neskrendu į Marsą, nesugebu sukurti vaistų nuo vėžio. Visada juos matydavau kaip žmones su negalia, negalinčius daryti daugelio dalykų, kuriuos sveikieji gali, - jokių didesnių pokyčių neįvardijo M. Mikutavičius. - Bet kad jie tokie patys Dievo kūriniai su savo pasauliu ir su teise jame būti, teise džiaugtis gyvenimu, žinoma, taip ir yra.“
Nustebino O. Koršunovas
Fotomenininkas A. Aleksandravičius pirma sutiko fotografuoti projektui „neGalios nePaliesti“ ir tik paskui pagalvojo, kad nebus taip paprasta. Manė, kad reikės tik fotografuoti, o reikėjo ir gyventi tuo, ką fotografuoja.
„Pradėjęs fotografuoti tikrai jaučiausi nesmagiai, sakyčiau, baikščiai, nepatogiai, - pasakojo fotografas. - Nebūtina pačiam susirgti nepagydoma liga, kad iš naujo pervertintum gyvenimiškas vertybes. Fotografuodamas vaikus su negalia labai daug ką permąsčiau. Man tai buvo gera gyvenimo studija.
Dabar gatvėje pamačius vaiką su negalia tiesiog traukte traukia prieiti ir užkalbinti, pabūti šalia, ko anksčiau niekada nebūčiau daręs, jų nepastebėdavau – pastebėti būdavo nepatogu.
Labiausiai nustebino O. Koršunovo poelgis su Auguste – neapsimestinis režisieriaus santykis su mergaite. Mergaitė Oskarą apkabinusi bučiuodama seilėjo jį kokias 10 minučių. Niekada nemaniau, kad Koršunovas toks jautrus ir nuoširdus su žmonėmis.
Taip pat buvau maloniai priblokštas Evelinos Anusauskaitės šiltumo ir paprastumo. Ji paprašė Eriko mamos, kad galėtų vaiką pasiimti ant rankų, nes berniukas visiškai į nieką nereagavo ir atrodė labai nelaimingas. Kai tik dainininkė pradėjo vaikeliui dainuoti, šis bematant pradėjo šypsotis, juoktis.
Per visą vaikų fotografavimo sesiją pastebėjau, kad beveik visi vaikai ypatingai reaguoja į muziką, į dainą. Tas pats buvo su E. Špokaitės Migle – pradžioje puolė muštis, o po pirmo muzikos akordo mergaitę lyg būtų kažkas pakeitęs, lyg angelas palietęs būtų.
Tėvai tuos vaikus myli. Nežemiškai.“
