Buvusi vyriausybė pademonstravo, kad krizės akivaizdoje kelios partijos sugeba susiburti ir vykdyti stabilią politiką. Kelis kartus koalicija galėjo iširti, bet to neįvyko.
Po naktinės mokesčių reformos, ypač pabirus Seimo langų stiklams, atrodė, jog žmonių nepasitenkinimas tik didės, tačiau iki šiol nebuvo suorganizuotas net bent kiek įspūdingesnis mitingas.
Tuometinės Vyriausybės vadovas A. Kubilius, nepaisydamas žemų reitingų, užsispyręs laikėsi diržų veržimo politikos ir į tai, kaip sektiną pavyzdį, atkreipė dėmesį ir kitos ES valstybės.
Sunku pasakyti, ar kita politikų grupė būtų ėjusi tuo pačiu keliu, bet sprendžiant ir iš dabartinės koalicijos veiksmų, stiprėja įsitikinimas, kad net sudėtingiausiomis aplinkybėmis didžiųjų partijų politikai nėra linkę į kraštutinumus ir reikalui esant sukandę dantis ieško vidinio susitarimo.
Premjeras A. Butkevičius šiuo metu iš esmės dirba valstybės prezidento darbą, kalbasi beveik su visomis partijomis, derina pozicijas, „praryja“ net atvirus įžeidinėjimus ir būtent dėl šių savybių pamažu kopia į gyventojų pripažinimo aukštumas.
V. Uspaskichas taip pat, nors iš dalies ir priverstas, sugebėjo atskirti imuniteto klausimą nuo bendros koalicinės politikos. Tai liudija, kad asmeniniai politikų interesai ar ambicijos vis rečiau užgožia valstybinį požiūrį.
Gal dabartinės koalicijos ateitis ir dramatiška, tačiau sprendžiant iš A. Butkevičiaus sugebėjimo laviruoti, ji nėra tragiška. Be to daroma klaida, iš anksto prognozuojant nepalankų Darbo partijai teismo nuosprendį. Kur kas didesni išbandymai koalicijos laukia sprendžiant didesnes problemas, nei „juodosios buhalterijos“ bylos pabaiga.
Pirmoji problema - naujos atominės elektrinės statyba.
Tai vienas blogiausiai buvusios vyriausybės visuomenei pristatytų projektų. Visuomenę turintis vienyti didžiausias po Nepriklausomybės atkūrimo sumanymas virto ją skaldančiu.
Daug buvo diskutuojama apie statybos ir elektros kainas, bet labai mažai - apie geopolitinę reikšmę. Ar ekonominės globalizacijos laikais energetinė nepriklausomybė yra svarbiausia problema? Paprastai tokius projektus remia didieji energijos vartotojai, tačiau pramonininkų asociacijos pozicija naujos atominės elektrinės atžvilgiu tebėra atsargi. Didelę žalą padarė miglotai suformuluotas referendumo klausimas.
Bet kuri referendumo rezultatų interpretacija gali būti panaudota destrukcijai. Pagaliau , bent jau viešai, neatsakoma į pagrindinį klausimą – kokie yra Rusijos planai statant atominę elektrinę Karaliaučiuje ir remiant tokią pat Baltarusijoje, Lietuvos pasienyje. Ar tie tikslai tik komerciniai, ar ir kariniai? Kodėl šios elektrinės poruojamos? Ir kai abi jau bus pastatytos, kaip šį regioną Rusija ir Baltarusija vertins saugumo požiūriu? Ką šiuo klausimu galėtų pasakyti Lietuvos užsienio žvalgyba, jeigu dar tokia yra?
Laiko požiūriu Rusija šiuo metu laimi, todėl dabartinė koalicija sprendimų dėl energetinės politikos, prisidengiant tariamu auditu, neturi teisės nukelti į ateitį.
Net pavasaris jau yra per toli. Beje, Darbo partija nuosekliai palaikė lietuviškos atominės elektrinės projektą. „Tvarkos ir teisingumo“ partija reikalavo referendumo. Kaip bus dabar vertinant referendumo rezultatus?
Kita sena problema – santykiai su Rusija. Ir nesidominčiam užsienio politika aišku, kad pagrindinė kokybiškai kitokių santykių su didžiuoju kaimynu kliūtis yra Lietuvos pozicija dėl okupacijos metu padarytos žalos atlyginimo.
Šiuo metu tai neišsprendžiama problema, ją galima tik pastumti į šalį. Buvusi Vyriausybė tą ir darė, bet kadencijos pabaigoje vėl prisiminė, nes šiaip ar taip, tai vidinėje politinėje kovoje dar ne visiškai atšipęs ginklas.
Santykius su Rusija iš mirties taško išjudintų abipusiai valstybiniai vizitai. Bet ar jie įmanomi žalos atlyginimo klausimo neįtraukus į susitikimo dienotvarkę? Dabartinė vyriausybė tokiam žingsniui dar nesiryš. Teks palaukti ir žadamo santykių su Rusija perkrovimo.
Tačiau daug kas priklausys ir nuo Lietuvos verslo interesų. Jeigu verslininkų nebetenkins esami santykiai su Rusija, šio klausimo Vyriausybė jau nebegalės palikti kelių diplomatų ir Prezidentūros nuožiūrai.
Lietuvos Lenkų Rinkiminei akcijai tapus koalicijos nare vėl pajudės laikinai įstrigęs santykių su Lenkija vežimas.
Prezidentūra, taikliu apžvalgininko M. Laurinavičiaus apibūdinimu, nežinodama ką daryti, nusprendusi nieko nedaryti, atrodo jau seniai laukia, kad šią temą ir problemą perimtų Vyriausybė. Naujasis užsienio reikalų ministras L. Linkevičius jau pareiškė, kad anksčiau duotus įvairių vyriausybių pažadus Lenkijai teks vykdyti. Pažadėtų netesėtų dalykų sąrašas ilgas ir būtent dėl jų tie santykiai prastėjo.
Pirmiausia reikia atnaujinti parlamentinius santykius, bendrą asamblėją ir jos vadovu iš Lietuvos pusės paskirti tolerantišką, diplomatinių gabumų turintį politiką.
Vyriausybei reikia atkurti tarpvyriausybinę darbo grupę ir pradėti dirbti ne pareiškimais, o su politikais Varšuvoje. Socialdemokratai šioje veikloje gali tikėtis daugiau sėkmės nei prie sienos radikalų dažnai remti konservatoriai.
Ir praeityje, valdant socialdemokratams, dvipusės tarpvalstybinės Lietuvos ir Lenkijos institucijos dirbo efektyviausiai. Tačiau koalicijoje ir dėl to gali kilti rimtų nesutarimų, nes „Tvarkos ir teisingumo“ partija anksčiau dažnai palaikydavo būtent radikalus.
Jeigu koalicija suderins ideologinius skirtumus, ji gali drąsiai tikėtis išbūti nesugriuvusi visą jai skirtą laiką.
