Vieną sykį esu paaiškinęs straipsnyje apie poetę S. Nėrį: „Aš ilgus metus gyvenau Anglijoje ir dėl to esu kur kas protingesnis, nuovokesnis ir įžvalgesnis už vidutinį lietuvį“, tai daugelis nepatikėjo, galvojo, čia gal kažin koks juokas ar pašmaikštavimas; kai kurie net supyko. Pykti, žinoma, negražu, pyktis ir įniršis nieko nepuošia ir atima protą (jei jo dar neatėmė balzgana ir kerinti pilnaties šviesa), bet tegul jiems Dievas bus teisėjas.
Aišku, čia visai ne apie mane bus skiltis, pasirodanti prieš pat senųjų metų pabaigą. Per daug garbės man būtų, tačiau vis tiek pakalbėkime apie tai, kas man labai rūpi. O man labai rūpi lietuvių kalba, tai yra, ta kalba, kuria kalbame mes, lietuviai. Esu jau anksčiau minėjęs, kad lietuvių kalba yra visa tai, ką lietuviai kalba ir rašo, net jei ir kas antras žodis užsieninės kilmės, net jei ir sakinių struktūra užsienietiška, net ir posakis „turėk gerą laiką“ yra lietuviškas, ir lietuvio paauglio ištarti ištiktukai „vau“ ir „auč“ yra lietuvių kalba pasakyti.
Tai, kad jums nepatinka, kaip kalba kiti žmonės, dar nereiškia, kad jie kalba nelietuviškai. Kas nors gali sakyti, kad vienas ar kitas darinys yra „nevartotinas“, bet ką tai reiškia? Nieko ypatingo. Kai buvau paauglys, buvau ant striukės išsipeckiojęs gražų kruvinai raudoną plaštakos atspaudą. Mano mamos nuomone, tokia striukė buvo nevilkėtina. Kas iš to? Aš ją vilkėjau, kol nenusibodo.
Pradėkime nuo gerųjų naujienų. Puiki žinia yra tai, kad kalbos Talibanas (tai yra, tie, kas sakosi geriau už mus žiną, kaip mums kalbėti, ir kurie pasiruošę mus priversti, jei reikia, net ir įkaitinta geležimi) jau seniai įsprausti į kampą ir tik gailiai cypčioja. Jų beviltiški patriukšmavimai tiek pat grėsmingi, kiek anksčiau viešajame transporte pasigirsdavę susiraukusių pensininkių moralai apie tai, kad jaunimas šiais laikais nebe tas („užleisk vietą, sėdi išsidrėbęs, negi mokykloje neprisisėdi“).
Išties, jų skleidžiami pamokslai daugiausia naudojami kaip komedijos žanro medžiaga: žmonės perskaito, nusprendžia, kad patys taip net nesugalvotų, ir išsiuntinėja pažįstamiems, pramogai ir pasilinksminimui.
Iš kur žinau? Štai, pavyzdžiui, Lietuvos mokslininkų laikraštyje „Mokslo Lietuva“ prieš šventes pasirodęs kalbininkės profesorės Aldonos Paulauskienės straipsnis „Mintys tarmių metus pasitinkant“, kurio nuobodi antraštė, kvepianti stiliumi iš tų laikų, kai televizija dar buvo juoda-balta, o gazuoto vandens automatuose visi gėrė iš tos pačios vos apiplautos stiklinės, nė iš tolo neparodo, kas skaitytojo laukia tekste, kurį rekomenduoju pasiskaityti visiems gero humoro mėgėjams.
Pakaks paminėti faktą, kad straipsnyje A. Paulauskienė remiasi J. Stalino mintimis kalbos mokslo tema, ir apgailestauja, kad „Lietuvoje tokio autoriteto neturime“. Toliau galima būtų nieko nekomentuoti, tačiau aš negaliu sustoti, nes tas straipsnis yra labiau užburiantis, nei sūrių bulvių traškučių pakelis.
Paklausykite. „Dar labiau plinta netikros ir nerimtos dainos, kurių kūrybą skatina ir „Eurovizijos“ konkursai.“ Taip. O jūs manėte, kad laisvoje šalyje laisvi žmonės bent jau prigimtinę teisę dainuoti tai, kas jiems ant seilės užeina, be makabriškų raganų meno tarybų, rengiamų mėnulio šviesoje.
Bet raganos galimai jaučia konkurenciją. Paskaitykite: „Nespėjo atsiverti durys į pasaulį, minime helovyną. (...) Šiauliuose per helovyno šurmulį dvi girtos moterys susimušė ir viena iš jų neteko akies, o užsieniuose per tokius pasilinksminimus net mirčių būta. Kam to prireikė lietuviams?“
Man ypač patiko teiginys „nespėjo atsiverti durys į pasaulį“. Durys į pasaulį lietuviams atsivėrė beveik prieš ketvirtį amžiaus, bet rimtų fundamentalistų, dūsančių dėl šėtoniškų Hario Poterio knygų neapdairaus ir neatsakingo vertimo į lietuvių kalbą (apie tai irgi tekste esama), požiūriu, viskas buvo dar tik vakar.
Jūs manote, kad čia jau viskas? Ha, ha. „Prieš pat vasario šešioliktąją, kai reikia susimąstyti apie tautos nepriklausomybę ir likimą, jau seniai imta minėti šv. Valentino diena.” Visos mano pateiktos citatos yra tikros.
Galima dar ilgai kvatotis, juo labiau, kad straipsnio pabaigoje yra prierašas „bus daugiau“ (taip, gailestingasis Dieve, tegul būna daugiau, nes mums visiems reikia linksmumo mūsų liūdname gyvenime). Tačiau čia esama dviejų rimtų klausimų.
Pirmasis: leidinys „Mokslo Lietuva“ yra remiamas Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigais ir vadina save „Lietuvos mokslininkų laikraščiu“. Nežinau, ar jį leidžiantys mokslininkai yra girdėję apie tai, kad įvaizdis visuomenės akyse nėra atsitiktinis ar savaime atsirandantis dalykas, ir jį galima nesunkiai sugadinti. Jei žurnalas „Žvejys ir žuvis“ pradėtų publikuoti straipsnius apie undinių fiziologiją ir jų veisimą vandens telkiniuose pramoniniu būdu, netrukus vis daugiau žmonių abejotų, ar tikrai tas leidinys yra vertas skaitymo informaciniais tikslais.
Antrasis klausimas: kai apie lietuvių kalbą svarsto profesorės, besiremiančios straipsniuose 1950 metų pavyzdžiais ir teigiamu Stalino indėliu į kalbotyrą, ar žmonės, vis dar rimtai užsiimantys lietuvių kalba, nesijaučia nejaukiai? Jei koks nors asmuo, prie turgavietės iš šunienos meistraujantis kebabus, pradėtų kalbėti kardiologų vardu ir skelbti širdies ir kraujagyslių susirgimų prevencijos gaires, cituodamas viduramžių astrologus ir kaimo bobučių pastebėjimus apie velnių burtus ir išdaigas, turbūt jo tikrieji kolegos baltais chalatais, operuojantys ligonius, nebūtų labai patenkinti. Jie manytų, kad jų profesija yra diskredituojama ir išstatoma pajuokai.
Kai anekdotinė kalbotyros veikėja, gyvenanti 1950 metų nuotaikomis, kalena įsivaizduojamu kulkosvaidžiu žūtbūtinėje kovoje su XXI amžiumi, ir tai pateikiama kaip mokslininkės straipsnis mokslo leidinyje, nieko nuostabaus, kai į bet kokias diskusijas dėl kalbos yra mojama ranka, kaip į kokią persirengėlių eiseną per žiemos palydas. Kvailioja keistuoliai ir tiek, tegu smaginasi, Lietuva – turtinga ir soti valstybė, tegul jie sau reiškiasi, kaip koks eksperimentinis teatras, žaliavalgiai arba gydomojo šlapimo gėrėjai, paremsime ir juos dėl įvairovės.
O tuo tarpu lietuvių kalbai augimo ir brandos labai reikia, ir tai ne juokas. Pirmasis dalykas, kurio prašysiu savo šaliai 2013 metais, aukodamas už Lietuvą savo naujametinius linkėjimus (šis naujoviškas renginys iš Kernavės piliakalnio bus transliuojamas visų televizijų eteriuose ir radijo bangomis, sekite reklamą), bus troškimas, kad Lietuva pagaliau išliptų iš beviltiško atsilikimo ir išdrįstų rodyti užsieninius filmus originalo kalba su subtitrais, o ne dubliuotus.
Visų pirma, tai yra būtina todėl, kad vertimai dažniausiai yra klaikūs. Jau vien ko vertas kreipinys „vyručiai“, arba nuoroda į kokį nors asmenį, kaip į „vyruką“. Aš ir jūs suprantame, kad tai yra impotentiškas bandymas išversti anglišką daiktavardį „guy“ arba jo daugiskaitą „guys“. Šių žodžių versti filmuose nereikia apskritai, nes lietuvių kalboje tokie kreipiniai nevartojami ir nepažįstami žmonės apibūdinami kitaip.
Ne paslaptis, kad niekas, išskyrus įgarsinimo diktorius, nekalba taip, kaip veikėjai lietuviškai dubliuotose filmuose. Žodžio „vyrukas“ lietuvių kalboje nėra. Taip galima būtų narstyti kiekvieną vertimo sakinį ir kas antrą panaudotą žodį, bet tai būtų tas pats, kaip aiškinti bambalinį birzgalą maukiančiam raudonkakliui skirtumus tarp vyno rūšių ir tai, kokį poveikį skoniui turi dirvožemis. Didžioji pusė žiūrovų dubliuotų filmų kalbos baisumo nesuvokia, nes nieko kito nėra girdėję savo nykiame gyvenime ir neturi su kuo palyginti, o likę tiesiog tų filmų per televiziją nemato, nes televizijos nebežiūri apskritai ir viskas, ką jie mato, yra vaizdo įrašai originalo kalba.
Man ir mano draugams nelabai reikia, kad Lietuvos televizijos keistų savo įpročius (mes savo gyvenimus jau susitvarkėme), tačiau prašau tai pakeisti kitų žiūrovų labui. Jie žiūri ir žiūrės prakeiktus Šuriko nuotykius ir šimtą kartų prakeiktą komediją „Po pirties“, kol mes jų neišmokysim vartoti angliškus filmus originalo kalba. Jei mes, šviesą nešantys žmonės su balsu visuomenėje, to nepadarysime, šito nepadarys niekas. Tai švietėjiška misija, ne menkesnė nei ta, kurią ant pečių nešė knygnešiai, kai Lietuvoje buvo draudžiama lietuviškoji spauda.
Aš suprantu, kad nė vienas TV kanalas nenori pirmasis keisti senų įpročių, nes trumpalaikė reakcija bus mažesnis žiūrovų skaičius ten, kur pradės rodyti nedubliuotus filmus. Žinoma, šalies transliuotojai galėtų tarpusavyje susitarti nuo tam tikros dienos nutraukti dubliavimą, bet čia turbūt ne daugiau vilties, nei žydams susitarti su arabais Artimuosiuose Rytuose. Bet aš šaukiu tautą, kaip kadaise Bernardas Brazdžionis, nes manau, kad galiausiai kas nors išgirs (net jei tai bus tik laiptinės kaimynai).
Jūs tikriausiai laukiate, kada aš pranešiu, kokius dar nevartojamus žodžius aš siūlysiu uždrausti, kad jų naudojimas būtų baudžiamas griežčiausiomis bausmėmis, net iki išimtinės priemonės: rusiškų kanalų ir rusiško interneto atjungimo pažeidėjo gyvenamojoje vietoje.
Tai žodis „vakarėlis“ (iš dalies pateisinamas tik tuomet, kai susirenka įžymybės ir fotografuojasi išpūtę lūpas), taip pat padavėjo ištartas raginimas „mėgaukitės!“ (nugvelbtas nuo angliško „enjoy!“). Bus draudžiamas paklausimas „are you OK?“ išverstas „kaip tu?“ ir, galiausiai, palinkėjimas atsisveikinant: „pasirūpink savimi“.
Todėl baigdamas linkiu, kad 2013 metais pasirūpintumėt savimi ir tokio kalbinio brukalo nebevartotumėte, arba, Dievas mano liudininkas, aš pats jumis pasirūpinsiu.
