Bet kur tau! Vos tik spėjau darbe prasižioti, kad į svečius neisiu ir pati jų nepriiminėsiu, Evelina vos nepuolė prieš mane ant kelių.
– Laisvute, Rimas Druskininkuose prieš pusmetį užsakė kambarius, o žinai, kokios ten kainos per Naujuosius metus? – bandė žvilgsniu lyg šiemet ateinanti gyvatė paralyžiuoti Evelina. – Visa kompanija važiuoja be vaikų, o kur mums Benuką dėti?
Ir taip toliau, ir panašiai... Atseit vieni seneliai išvyko pas gimines, kiti seneliai eis į koncertą ar dar bala žino kur. Trumpai tariant, jeigu nepriimsiu Beno, jiems – galas. Pagaliau metė paskutinį kozirį: taigi Benas – mano krikštasūnis ir juo pasirūpinti bent kartą per metus esanti kone pareiga.
Tas tiesa, pagalvojau, pažais kompiuteriu ir eis miegoti, ką jau septynmetis man sutrukdys...
Beną atvedė dar prieš pietus. Įjungiau jam kompiuterį, tas pažaidė ir ėmė nuobodžiauti. Aš tvarkiausi virtuvėje.
Į duris pabeldė. Atidarau – kaimynė Laima, jau „apšilusi“, bet tai nė kiek nestebino: iki Naujųjų metų ji ir sugyventinis vargu ar ant kojų pastovės.
Stovėdama tarp durų Laima ėmė vaidinti draugę, klausinėti, su kuo sutiksiu Naujuosius. Pamačiusi Beną, pradėjo aikčioti, esą koks gražus, protingas vaikas, visai kaip jos Arnukas. Atseit berniukai galėtų susidraugauti, jei tik leisčiau Benui eiti pas juos į svečius.
Ką darysi, leidau. Žinojau, kad balius jų bute baigsis muštynėmis ir kraujo praliejimu, bet iki vakaro dar buvo gražaus laiko.
Apsidžiaugiau, kai Benas su Arnu grįžo į mano butą. Arnas ištiesė šampano butelį. Pigus, šiltas ir neskanus – mama liepė vaikui perduoti jį man.
Nusprendžiau nelakstyti po laiptinę su buteliu, įdėjau į šaldytuvą ir pamiršau.
Tuomet atėjo kita kaimynė – pamatė šviesą per durų akutę ir nusprendė palinkėti linksmai sutikti Naujuosius metus. Dešimt gerų minučių klausiausi, kokia aš esanti miela, gera, penkiolika minučių – dar didesnių liaupsių apie jos sūnų. Atėjus eilei palinkėjimams, pakviečiau prisėsti – praėjo dar kone pusvalandis.
Pagaliau kaimynei išėjus, įjungiau televizorių ir susirangiau į lovą. Tuomet į duris pradėjo belstis laiptinės vaikai: Simona su Ieva atėjo pažaisti su kačiuku, Domas atskubėjo namo varyti Arno, tas po kelių akimirkų sugrįžo... Liepiau neberakinti durų ir nesibelsti.
Vėl pasirodė Laima, vėl draugiška ir įkyri kaip erkė. Galop paprašė dešimt litų, jeigu galiu – tai dvidešimt.
Galėjau, nes labai norėjau pažiūrėti naujametę laidą.
Sugrįžusios mergaitės pasišnekėjo su berniukais, pavaikė katiną ir prisėdo ant mano lovos krašto.
– Jeigu mes nebūtume atėjusios, jūs viena sutiktumėte Naujuosius metus? – suplazdėjo ilgos Simutės blakstienos.
Pažvelgiau į jos žydras akis ir nebedrįsau rėžti, kad būtent to ir noriu.
Prieš dvyliktą Benas užsigeidė lauke pažiūrėti fejerverkų. Išėjo į lauką kaimynai su kompanijomis, o aš Beną laikydama už striukės gobtuvo.
Tas vaikiščias kelis sykius bandė ištrūkti man iš rankų – norėjo su augesniais vaikais fejerverkus leisti. Maniau, kad jau infarktą įvarys, kai išsprūdo ir nulėkė į kiemą paskui Arną. Aš – iš paskos kaip išprotėjus – o jeigu Evelinos sūnelis susižeis?
Pagavusi parvariau namo ir amžiams atsižadėjau auklėti svetimus vaikus.
Fejerverkais baigėme grožėtis žiūrėdami per langą. Lengviau atsidusau – pagaliau atėjo nauji metai ir ramybė į šiuos namus.
Vėl kažkam pabeldus į duris, riebiai nusikeikiau. Nejaugi neturiu teisės savo namuose pabūti viena nors pusvalandį?!
Už durų stovėjo sutrikęs Arnas. Nesupratau, ką jis sako. Pasilenkiau. Kažką mikčioja apie šampaną.
– Mama prašė šampaną atiduoti? – klausiu.
Arnukas tik linktelėjo. Taip pagailo vaiko – net aštuonmečiui aiškus situacijos absurdiškumas.
Šiais metais niekam nebeprasitarsiu, kad per Naujuosius metus būsiu visiškai viena. Durų neatidarinėsiu, į skambučius neatsiliepinėsiu, o durų akutę užklijuosiu.
